„Apie mus dažnai kalbama blogai“: garso spektaklis apie Šalčininkus, tapatybę ir stereotipus

Kovo 8-osios vakarą LRT radijo kanale LRT KLASIKA pirmą kartą nuskambėjo dokumentinis garso spektaklis „Ne ryšio zona“. Klausantis jo lengva pasimesti: ar tai tikros radijo žinios, ar jau prasidėjo spektaklis? Kūrinys, paremtas tikrais įvykiais Šalčininkų rajone, kalba apie tapatybę, stereotipus, poliarizaciją ir regionus, kurie Lietuvos viešajame diskurse dažnai atsiduria paraštėse.

Spektaklio autorė Erika Urbelevič, pati užaugusi Dieveniškėse, medžiagą spektakliui rinko rezidencijos Šalčininkuose metu, kalbėdamasi su vietiniais gyventojais. Režisierius Naubertas Jasinskas kūriniui pasirinko dokumentikos ir radijo žinių imitacijos formą, leidžiančią klausytojui nuolat abejoti tuo, ką girdi.

Su kūrėjais kalbamės apie keistą radijo premjeros patirtį, apie tai, kodėl tapatybės tema Lietuvoje vis dar kelia nerimą, ir kodėl dialogas su regionais gali būti ne mažiau svarbus nei bet kokios kitos šalies saugumo strategijos.

Premjera jau įvyko. Koks buvo pirmasis jausmas išgirdus spektaklį eteryje ir supratus, kad jis jau pasiekė klausytojus?

Naubertas: Vakar su Erika kaip tik kalbėjome telefonu, kad mums premjera įvyko tada, kai viską sumontavome. Susitikimas su klausytojais šiuo atveju atrodo labai tolimas. Keista apie jį kalbėti.

Erika: Jaučiuosi panašiai. Man radijo spektaklis yra visiškai nauja patirtis. Kai dirbu prodiusere, premjera paprastai būna didelis įvykis – su publika, su atmosfera. O čia forma daug labiau izoliuojanti. Tu pats esi izoliuotas ir nelabai žinai, ko tikėtis. Matau perklausų skaičius, bet kas tie žmonės, ką jie galvoja – kol kas lieka paslaptis. Su šiuo žanru šiek tiek jaučiuosi lyg vakuume.

Ar sulaukėte pirmųjų reakcijų iš klausytojų – galbūt iš pačių Šalčininkų ar regiono žmonių?

Erika: Vienas žmogus iš Šalčininkų, kuris davė interviu spektakliui, sakė, kad save jame atpažino iškart. Tuo pačiu jis pastebėjo, kad reakcijos gali būti labai skirtingos. Deja, bet Šalčininkuose žmonės yra pripratę, kad apie juos dažnai kalbama blogai. Todėl dalis žmonių, išgirdę vien tik spektaklio temą, gali iškart sunerimti: „Ir vėl tie Šalčininkai. Kas vėl negerai su Šalčininkais?“

Kita vertus, internete buvo komentarų, kad klausytojai iš pradžių pagalvojo, jog tai tikra radijo laida, o ne spektaklis. Net tikrino, ar transliacija tikrai teisinga. Tai reiškia, kad forma suveikė.

Erika, šios pjesės ištakos – labai asmeniškos. Kaip tavo patirtis augant Dieveniškėse paveikė tai, kokias istorijas norėjai papasakoti šiame spektaklyje?

Gyvenimas pasienyje neišvengiamai kelia klausimų apie tai, kas mes esame ir kur priklausome. Ši tema atsiranda ne tik šiame kūrinyje, bet ir kituose mano darbuose. Ir taip, tai man – itin asmeniška.

Pavyzdžiui, visai neseniai sužinojau, kad mano senelis buvo baltarusas. Jis gyveno už trijų kilometrų nuo Lietuvos ribos ir pėsčiomis vaikščiodavo pas mano senelę į pasimatymus. Tada natūraliai pradedi galvoti: ar tai reiškia, kad turiu baltarusiškų šaknų? Kaip dėl to turėčiau jaustis? Kaip tai veikia mano tapatybę?

Kai augau Dieveniškėse, tokių klausimų net nekilo. Mokykloje buvau visiškai įsitikinusi, kad esu gryna lietuvė. Nei man, nei aplinkiniams nekildavo klausimų dėl mano pavardės ar akcento. Tokie klausimai atsirado tik išvykus iš regiono.

Naubertai, kai pirmą kartą perskaitei Erikos tekstą ir išgirdai jos surinktą medžiagą – kas tau kaip režisieriui pasirodė svarbiausia? 

Žinoma, svarbiausia buvo iškelti į šviesą tapatybės klausimą. Manau, kad mūsų valstybėje jis yra ypatingai svarbus – kad ir kuriuo aspektu pažvelgtume: ar kalbėtume apie tautines, ar apie seksualines mažumas. Šie klausimai daugeliui žmonių skirtingose bendruomenėse kelia tam tikrą baimę. O jei žmogus vienu metu priklauso keliems tokiems tapatumams, viskas tampa dar sudėtingiau.

Iš principo svarbu apie šias temas kalbėti ir jų nevengti. Tačiau visada kyla klausimas, kaip apie tai kalbėti per meną: ar sąmoningai nutolstant ir išlaikant distanciją nuo fakto, kuris yra prieš mus, ar priešingai, prie jo priartėjant, jį imituojant ir kuriant dialogą su realybe. Iš esmės tai dvi strategijos, kuriomis dažnai vadovaujamasi kuriant meno kūrinius.

Kai Erika parodė savo pirmąjį juodraštį, iškart jaučiau, kad nereikia kurti kažkur abstrakčiai vykstančios laidos – verčiau rinktis labai realius dėmenis: LRT, visuomenei atpažįstamus balsus ir kiek įmanoma priartėti prie imituojamos realybės. Man atrodo, kad šiame formate tai pasiteisino. 

Imituojama realybė pasirodė esanti raktas, nes žmonės nori save susieti su tuo, ką atpažįsta – jiems taip paprasčiau. Galbūt būtent taip mums visiems ir reikia kalbėtis tarpusavyje.

Erika, rezidencijos metu rinkai pasakojimus iš Šalčininkų gyventojų. Ar kalbantis su vietiniais buvo istorija ar momentas, kuris pakeitė pirminę spektaklio viziją? 

Iš pradžių galvojau kalbėti tik apie 2017 m. vykusias karines pratybas. Maniau, kad žmonės iškart pradės pasakoti, kur buvo, ką matė, kodėl neskambino 112. 

Bet paaiškėjo, kad daug kas jau primiršta, nuo įvykio jau praėjo nemažai laiko. Be to, jautėsi ir tam tikra emocinė distancija – tarsi žmonės būtų pavargę nuo nuolatinių istorijų apie regioną. Tuomet pradėjome kalbėti plačiau – apie gyvenimą pasienyje, apie tapatybę, apie migrantų krizę. Ir būtent tada žmonės pradėjo atsiverti.

Kaip kūryboje atsirado ironijos elementas – ar jis buvo sąmoningas būdas kalbėti apie jautrias temas?

Naubertas: Pirminėje idėjoje ironijos aš nemačiau. Galbūt ji atsirado kaip rezultatas, kaip pasekmė. Į tuos dėmenis, kurie galėjo pasirodyti ironiški, veikiau žiūrėjome kaip į kažką labai artimo: nuolat gąsdinančias žinias, įtampą kuriančią muziką. Kūrinio pabaigoje skambantis Šalčininkų himnas – tarsi ironiškas, bet kartu ir liūdnas. Kūrinys primena neskoningas dainas iš paauglystės. Požiūrio klausimas, kiek tai ironiška, o kiek – mūsų kultūros įdomus palikimas, kurį nežinia kaip „valgyti“. 

Dažniausiai stengiuosi nebūti pernelyg ironiškas. Ironija kartais reikalinga kaip gynybinis mechanizmas, bet kartu ji gali būti ir savęs maskavimo priemonė, kai sunku priimti daugiasluoksnę mus supančią realybę.

Erika: Humoras yra labai žmogiška reakcija į dalykus, kurie gąsdina ar kelia nerimą. Kuo man baisesnė situacija, tuo labiau norisi juokauti – visiškas savisaugos instinktas.

Rašydama norėjau, kad viskas nebūtų pernelyg rimta, būtų „sukramtoma“ klausytojams. Kad būtų įdomu, lengva, bet kartu ir daugiasluoksniška, kad temos išlįstų pamažu. Tarsi apsimetant, kad viskas juokinga, nors realybė yra daug sudėtingesnė.

Norėjosi klausytoją pirmiausia atpalaiduoti, o tada šiek tiek „prigauti“. Kita vertus, tai ir mano asmeninė reakcija: kuo viskas sudėtingiau ir kuo daugiau streso, tuo labiau norisi juokauti, o ši tema ir patys įvykiai man atrodo sudėtingi ir keliantys daug minčių. 

Pjesė paremta tikrais įvykiais – 2017 m. balandį Šalčininkų rajone vykusiomis neskelbtomis karinėmis pratybomis. Ar tokia situacija galėtų pasikartoti šiandien?

Erika: Šiuo metu sustabdytas kultūros finansavimas Rytų Lietuvoje, nes daugiau lėšų skiriama šalies gynybai. Tačiau turime ir ankstesnių pavyzdžių – minėtas pratybas, kurios taip pat buvo pristatomos kaip investicija į saugumą, bet kartu kėlė daug įtampos tautinių mažumų bendruomenėse ir buvo vykdomos gana keistais būdais.

Tam tikra prasme šiandien vyksta panašūs dalykai. Finansavimas stabdomas būtent regionuose, kurie yra jautresni ir kuriems reikėtų daugiau dėmesio, dialogo ir supratimo. O kaip kalbėtis, jei ne per kultūrą? Mano manymu, tai taip pat būtų tiesioginė investicija į krašto apsaugą. Tačiau dažnai saugumas vis dar suprantamas labai siaurai.

Svarbu, kad žmonės pasitikėtų institucijomis ir jaustųsi Lietuvos dalimi – tai minimalus dalykas valstybėje, kurioje gyveni. Kai žmonės jaučiasi išgirsti, vieningi ir saugūs, tai ir yra reali investicija į šalies saugumą. Todėl, grįžtant prie klausimo, man atrodo, kad tie patys procesai vyksta ir šiandien, tik kitomis formomis.

Spektaklį lydės perklausos ir diskusijos su bendruomenėmis. Ko patys tikitės iš šių susitikimų?

Naubertas: Kaip atliepti bendruomenę? Geriausia pirmiausia paklausti, ko ji pati nori – kas jai būtų įdomu ir svarbu. Mes galime turėti savo įsivaizdavimą, kaip reikėtų megzti dialogą su žmonėmis iš Šalčininkų, bet nebūtinai jis yra teisingas. Nereikėtų primesti regionui savo įsitikinimo, kad kažką žinome geriau. Reikia klausti ir išgirsti, ko jiems iš tikrųjų reikia.

Erika: Vienas nuvažiavimas nebūtinai kažką pakeis. Manau, kad tai ilgas ir pastangų reikalaujantis procesas, bet jų tikrai vertas. Tačiau vien tai, kad kažkas atvažiuoja ir bando kalbėtis, jau yra didelis žingsnis į priekį.

Dialogui su bendruomene, kuri ilgą laiką buvo stigmatizuojama ir dažnai kritikuojama spaudoje ar politiniuose pasisakymuose, reikia laiko. Pasitikėjimas nevietiniais atsiranda ne iš karto, nes dažnai būtent jie atnešdavo neigiamus naratyvus. Vienas apsilankymas daug nepakeis, bet jei vis daugiau žmonių ten vyks ir įsitrauks, pokytis atsiras.

Kokią žinutę, paklausę spektaklio, klausytojai turėtų išsinešti?

Vienas kitam pritardami: Kai kūrinys išeina iš autoriaus ar režisieriaus rankų, jis tampa savarankišku kūnu. Kaip kas jį išgirs, taip ir bus.

Negalime tikėtis vienos konkrečios interpretacijos – galime tik stebėti, kuo jis tampa kitiems.