Pabradės miesto kultūros centre gegužės-birželio mėnesiais veikusi Goethe’s instituto ir menų agentūros „Artscape“ paroda „Kartais jaučiuosi kaip kiaulpienė vėjyje, kuri buvo įpūsta į vandenį. Turbūt neturėčiau būti vandenyje, bet štai aš čia.“ kvietė išgirsti tuos, kurių balsai dažnai lieka nepastebėti – Pabradės pabėgėlių priėmimo centre gyvenančius žmones.
Apie tai, kaip erdvė gali pasakoti istorijas, keisti požiūrį ir tapti socialiniu komentaru, kalbamės su šios parodos architektu ir scenografu Robert Ilgen.
Kaip vyko parodos kūrimo pradžia – nuo ko prasidėjo scenografijos koncepcijos paieškos?
Pernai jau turėjome galimybę bendradarbiauti su menų agentūra „Artscape“ rengiant „Pabėgėlių savaitę“ Vilniuje. Tai buvo itin prasminga patirtis – dirbti su profesionalių ir atsidavusių kūrėjų komanda prie socialiai aktualaus projekto. Todėl šių metų pradžioje labai apsidžiaugėme gavę kvietimą kurti parodos scenografiją Pabradėje panašia tematika. Faktas, kad ši paroda yra projekto „Perspectives“ dalis, įgyvendinama kartu su Goethe’s instituto parama, mums, kaip Vokietijos-Lietuvos architektūros studijai, suteikė dar daugiau motyvacijos.
Apsilankę Pabradės kultūros centre, apžiūrėjome galimas parodų erdves. Diskutuojant su centro vadovybe netikėtai paaiškėjo, kad rūsio patalpos iš tiesų yra tinkamiausia vieta parodai įgyvendinti. Nusprendus dėl pagrindinės parodos erdvės, turėjome visus reikalingus elementus, kad galėtume pradėti transformuoti koncepciją į konkrečią erdvinę scenografiją.
Kaip šio projekto tematika atliepė jūsų komandos vertybines nuostatas ir ankstesnę veiklą?
Vykdydami mūsų kitą projektą „Pop-Up Ma Parole“, bendradarbiaujame su grafikos dizaino studija WAS•IS•DAS, kuriant laikinąsias diskusijų platformas viešosiose erdvėse. Šios platformos skatina keistis nuomonėmis ir vizualiai perteikia surinktus pareiškimus. Mūsų prioritetas – suteikti balsą tiems, kurių visuomenė dažnai neišgirsta arba vertina neigiamai. Tad nuo pat pradžių jautėme stiprią sąsają su šios parodos Pabradėje projektu „Balsas pokyčiams“, kuris siekia išryškinti Lietuvoje esančių pabėgėlių istorijas.
Kaip kartu su menininkais vystėte ekspozicijos viziją? Kaip ji materializavosi erdvėje?
Menininkų duetas Olesia ir Nikolaj atliko įspūdingą darbą vesdami kūrybines dirbtuves Pabradės pabėgėlių centre. Jie turėjo labai aiškią ir vaizduotę įkvepiančią viziją – ką nori perteikti ekspozicijoje ir kaip ją įsivaizduoja erdvėje.
Jiems buvo svarbu iškomunikuoti tiek dirbtuvių atmosferą, slogių centro koridorių keliamas emocijas, tiek ir sterilią biuro aplinką bei biurokratinį kontekstą, kuriame gimė šios istorijos. Ši vizija tapo mūsų atspirties tašku – kartu ieškojome būdų, kaip šias emocijas ir įspūdžius galima materialiai perteikti erdvinėje scenografijoje. Mano, kaip architekto, užduotis buvo rasti tokią formą, kuri neperkrautų, bet išryškintų jų pasakojamą turinį.
Kaip parodos architektūra ir struktūra padeda perteikti projekte dalyvavusių žmonių patirtis?
Olesia ir Nikolajus sunkiai įsivaizdavo teatrališką scenografiją, nes pabėgėlių centro kasdienybė buvo pernelyg reali ir tiesmukiška. Kartu ieškojome tinkamiausių pateikimo formų, galiausiai pasirinkome minimalistinį sprendimą. Neapdorotos MDF plokštės ir paprasti A4 formato spausdinti lapai geriausiai atspindėjo dirbtuves ir aplinką.
Paroda suskirstyta į dvi dalis. Per šoninį įėjimą lankytojai patenka į rūsį ir leidžiasi į ilgą, labirinto formos, pritemdytą koridorių, kur gali susipažinti su istorijų ištraukomis, pateiktomis įvairiomis kalbomis ir primenančiomis oficialius dokumentus. Antroji dalis – ryškiai apšviesta ir beveik tuščia patalpa su darbastaliu po neonine šviesa, ant kurio sudėtos menininkų dirbtuvėse naudotos priemonės, tarytum kūrėjai būtų trumpam išėję į trumpą pertrauką ir palikę viską taip, kaip yra. Paroda baigiasi koridoriumi, kur lankytojai gali palikti savo duomenis specialiame žurnale, ir išėję pro kitą šoninį išėjimą atsiduria nežinomybėje už pastato, be jokių kitų nuorodų.
Kaip kūrei parodą apie jautrią socialinę temą, neperkraudami jos estetika? Ar tai buvo iššūkis?
Didžiausias iššūkis, kaip ir daugybėje projektų, buvo rasti balansą tarp kūrybiškumo, funkcionalumo, turinio, laiko bei biudžeto apribojimų. Tačiau šį kartą situacija buvo išskirtinė – tema reikalavo ypatingo jautrumo. Sunkiausia buvo atsispirti pagundai kurti vizualiai įmantrų dizainą. Norėjosi subtilumo, kuris nepertrauktų pasakojimų, o tik juos lydėtų.
Kaip architektūra ir scenografija gali tapti socialinio dialogo forma?
Architektūra ir scenografija yra vizualinė komunikacija, kuri lygiai taip pat iškalbinga kaip veido išraiška, drabužių stilius ar žodžiai. Ji atspindi visuomenę ir yra dialogo su savimi bei pasauliu platforma.
Ką tau pačiam reiškia „suteikti balsą“?
Mūsų darbai daro įtaką visuomenei – tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę – ir formuoja aplinką. Su šia galia ateina ir atsakomybė, kuri kartais gali apriboti kūrybinį procesą, tačiau dažniau įkvepia, kai imi suvokti jos reikšmę ir galią.
Kokią žinutę nori perteikti parodos lankytojams – ką jie turėtų išgyventi, pajusti, suprasti atėję į šią ekspoziciją?
Lankytojai turėtų suprasti, kad ši paroda nepateikia pabėgėlių istorijų tiesiogiai, tarsi ant lėkštutės. Tai erdvinė patirtis, kuriai reikia laiko, tylos ir įsitraukimo. Siekėme sukurti ne parodą, o būseną – tokią, kuri palieka atgarsį. Jei lankytojas leis sau įeiti į šią erdvę ne kaip į ekspoziciją, o kaip į tylų pokalbį, patirtis gali būti ilgam išliekanti.
Kaip tokie meniniai projektai gali keisti visuomenės požiūrį?
Suteikiant balsą tiems, kurie dažnai lieka neišgirsti, atsiveria kitoks pasaulio vaizdas, skatinamas empatijos jausmas, suteikiama galimybė pažinti tuos, kurie atrodo svetimi. Meniniai projektai gali pasiūlyti kūrybišką požiūrį ten, kur tradicinės edukacinės programos gali būti nepakankamos.
Kas šio projekto kontekste tau pasirodė reikšmingiausia – kas paliko didžiausią įspūdį?
Pabradėje ypač ryškiai matyti mūsų laikmečio iššūkiai – jie čia atsiskleidžia kaip po padidinamuoju stiklu. Šiame kontekste labai įkvepia matyti, kaip lietuviška kūrybinė organizacija (menų agentūra „Artscape“), Vokietijos kultūros institutas (Goethe’s institutas) ir menininkų duetas kartu sprendžia šias problemas.
Liepos 2 d. Kauno menininkų namuose taip pat atidaroma kita šio projekto instaliacija „Kauno dienoraščiai“. Čia pristatomus du trumpo metro filmus sukūrė jaunimas iš Ukrainos, gyvenantis Kaune. 16–18 metų paaugliai šiuo metu laikinai gyvena vaikų gerovės centre „Pastogė“. Jie čia atvyko dar 2022–2023 m. iš Vinycios, Kyjivo ir Chersono miestų.
Intaliacijos erdvės planavimą ir dizainą taip pat įgyvendino architektas ir scenografas Robert Ilgen.
Renginių ciklas „Balsas pokyčiams“ yra projekto PERSPECTIVES dalis, kuris yra iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Projektą įgyvendina Goethe’s institutas, bendradarbiaudamas su partnere – menų agentūra „Artscape“.
25 birželio, 2025