Kadimas į Lietuvą atvyko 2021-ųjų vasarą. Pusmetį praleidęs migracijos centruose, vėliau persikėlė į Vilnių, kur pradėjo gyvenimą iš naujo – be artimųjų, bet su ūdu, tradiciniu Artimųjų Rytų instrumentu, kuris tapo ne tik ryšiu su šaknimis, bet ir padėjo kovoti su sunkumais.
Šiandien Kadimas – vienintelis profesionalus ūdo muzikantas Lietuvoje. Jis koncertuoja, bendradarbiauja su vietos atlikėjais ir per muziką dalijasi ne tik savo kultūra, bet ir asmenine pabėgėlio patirtimi. Kelias iki to nebuvo lengvas – nuo sulaikymo iki sveikatos problemų ir bandymų įsitvirtinti darbo rinkoje.
Interviu – apie tai, kaip atvykėlis randa savo vietą uždaroje visuomenėje, kaip muzika padeda išlaikyti tapatybę ir kokį vaidmenį ji atlieka ieškant prasmės naujoje šalyje.
Gal galėtum papasakoti apie save ir kaip atsidūrei Lietuvoje?
Gimiau ir užaugau Bagdade, Irako sostinėje. Ten gyvenau 21-us metus, o 2021-ųjų vasarą atvykau į Lietuvą.
Čia beveik pusmetį praleidau trijuose skirtinguose migracijos centruose. Juos vadiname „stovyklomis“, tačiau vienas jų, Kybartuose, buvo tikra pataisos įstaiga su aukštomis tvoromis ir griežta apsauga, panaši į kalėjimą.
Po šio laikotarpio paprašiau prieglobsčio ir gavau pabėgėlio statusą. Pirmiausia buvau perkeltas į Ruklos pabėgėlių centrą, kur gyvenau apie tris mėnesius. Persikėliau gyventi į Vilnių 2022 m. balandį. Visas procesas užtruko beveik metus. Atvykau čia nieko nepažinodamas, turėjau tik kelis draugus iš pabėgėlių centrų, tačiau pamažu pradėjau kurti savo gyvenimą sostinėje.
Vienas svarbiausių mano tapatybės elementų yra muzika – groju ūdu. Tai tradicinis Artimųjų Rytų styginis instrumentas, žinomas dėl savo sodraus, melodingo skambesio. Ūdas plačiai naudojamas arabų šalyse, Turkijoje, Irane, Graikijoje, Armėnijoje ir Balkanuose. Nors instrumentą teko palikti Irake, vėliau tėvai man jį atsiuntė paštu. Jį atgavęs, pagaliau pirmą kartą galėjau muzikuoti laisvai, be jokių apribojimų.
Kodėl pasirinkai Lietuvą?
Iš pradžių norėjau persikelti į Turkiją, tačiau dėl gausybės sirų pabėgėlių ir sudėtingų sąlygų ten arabams šiuo metu nėra lengva. Apie Lietuvą žinojau tik tiek, kad tai pirmoji šalis, atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos. Ji turėjo tapti tarpine stotele mano kelyje.
Patekti į Lietuvą buvo kur kas sudėtingiau, nei įsivaizdavau. Kirtę šalies sieną, kartu su grupe kitų žmonių mišku ėjome apie 12 valandų. Buvome išsekę, be maisto ir stipriai sukandžioti uodų. Galiausiai pats pasidaviau Lietuvos pasieniečiams. Nesitikėjau, kad mane sulaikys tokiam ilgam laikui. Tačiau pamažu viskas stojo į vietas – gavau dokumentus, pradėjau dirbti, radau draugų.
Kaip pasikeitė tavo požiūris į Lietuvą nuo atvykimo pradžios? Kas labiausiai nustebino gyvenant čia?
Labiausiai nustebino žmonių bendravimo būdas. Irake žmonės labai atviri – gali užkalbinti bet kur, net autobuse ar gatvėje. Čia sukurti ryšį buvo sunkiau. Pastebėjau, kad dauguma draugysčių užsimezga dar mokykloje, ir atvykėliui įsilieti į šiuos uždarus ratus sudėtinga. Reikėjo laiko, kad suprasčiau šį kultūrinį skirtumą.
Žinoma, klimatas taip pat stebino – pamatyti sniegą ir išgyventi tikrą žiemą man buvo visiškai nauja patirtis.
Tačiau dabar labai džiaugiuosi ramybe ir tyla Vilniuje. Kaip muzikantui, ši galimybė susikaupti, neskubėti man labai padeda. Miestas neįtikėtinai švarus – švaresnis nei bet kur kitur, kur buvau, net Berlyne ar Vienoje. Ir gamta čia – tiesiog užburianti.
Kaip per tuos metus prisitaikei prie gyvenimo Lietuvoje?
Pirmasis mano darbas Lietuvoje buvo restorane, tačiau turiu sveikatos problemų, kurios apsunkino šią patirtį. Turėjau išeiti, tačiau negalėjau sau leisti nedirbti. Išbandžiau kurjerio darbą, susižeidžiau, grįžau dirbti į restoraną ir vėl susižeidžiau.
Prisitaikyti buvo sunku, ypač kai turi sveikatos problemų ir esi užsienietis. Geresni darbai dažnai atrodo tiesiog nepasiekiami.
Viskas pradėjo keistis, kai pradėjau aktyviau muzikuoti. Sutikau draugą iš Tuniso, Youssefą, kuris groja kanūnu – styginiu instrumentu, paplitusiu Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose, Užkaukazėje ir Balkanų šalyse. Kartu nemažai koncertavome bendradarbiaudami su menų agentūra „Artscape“, „Sienos Grupe“ ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Šios patirtys – labai prasmingos.
Tačiau vienas svarbiausių dalykų, kuriuos supratau ir išmokau per šį laiką, – verta investuoti į draugystes. Geri draugai padėjo man susitvarkyti su nesąžiningais nuomotojais ir darbdaviais. Jie padėjo man išlikti tvirtam.
Kaip gyvenimas Lietuvoje paveikė požiūrį į savo tapatybę ir kultūrinį paveldą?
Iš pradžių norėjau atsiriboti nuo savo praeities ir kilmės. Norėjau viską palikti už nugaros ir pradėti gyvenimą nuo nulio. Keletą metų net vengiau arabų bendruomenių galvodamas, kad galbūt turėčiau bendrauti tik su lietuviais ar europiečiais.
Tačiau tai nerealistiška ypač mano atveju. Arabų muzika yra mano dalis. Negročiau ūdu, jei nesinešiočiau šios tapatybės. Pamažu pradėjau susitaikyti su savo šaknimis.
Bijojau, kaip žmonės Lietuvoje mane priims. Gajūs stereotipai apie arabus – esą jie ekstremistai, teroristai. Bandžiau prisitaikyti, kad nebūčiau teisiamas. Tačiau dabar man tai neberūpi. Aš žinau, kas esu. Groju muziką. Gyvenu taikoje.
Iš tikrųjų žmonės čia dažnai domisi mano kultūra. Tai mane skatina ją puoselėti ir atskleisti, o ne slėpti. Muzika tapo būdu kovoti su stereotipais.
Kokį vaidmenį muzika atliko tavo gyvenime, tiek prieš atvykstant į Lietuvą, tiek jau gyvenant čia?
Maždaug 17-os supratau, kad muzika man ypač svarbi, tačiau šeima nepalaikė mano noro tapti muzikantu. Taip pat Irake buvo labai mažai galimybių muzikuoti, todėl pradėjau mokytis savarankiškai internetu.
2019-aisiais, per didelius protestus Bagdade, pirmą kartą pamačiau žmogų, grojantį ūdu. Tai buvo kultūrinė protesto forma – žmonės tapė, skaitė poeziją, gamino maistą, grojo muziką. Buvau pakerėtas. Netrukus po šio protesto nusipirkau pirmąjį ūdą.
Deja, kol keliavau į Lietuvą, turėjau instrumentą palikti Irake. Mėnesiai be muzikos buvo labai sunkūs. Galiausiai tėvai atsiuntė mano instrumentą į Lietuvą – tai viską pakeitė.
2023 m. pirmą kartą pasirodžiau viešai – tai buvo penkių minučių pasirodymas „Artscape“ renginyje. Tuomet dar nebuvau toks geras, kaip dabar, tačiau tai buvo puiki pradžia. Dabar koncertuoju vis dažniau ir tobulėju kiekvieną dieną.
Kaip tavo kaip pabėgėlio patirtis pakeitė tavo muzikinę tapatybę?
Tapimas pabėgėliu pakeitė ne tik mano gyvenamąją vietą – tai pakeitė ir mano santykį su muzika. Irake mylėjau muziką, bet negalėjau jos praktikuoti laisvai.
Lietuvoje atradau tam erdvės. Sulaikymas man priminė, kaip stipriai man reikalinga muzika. Kai pagaliau atgavau savo instrumentą, jaučiausi tarsi susigrąžinęs dalį savęs. Muzika tapo ne tik aistra, bet ir galimybe atgauti savo balsą, iš naujo kurti savo tapatybę.
Dabar groju ne tik sau – tai būdas išreikšti savo kultūrą, kovoti su išankstinėmis nuostatomis ir užmegzti ryšį su žmonėmis. Mano muzika ir pabėgėlio patirtis yra glaudžiai susijusios.
Kaip apibūdintum muzikos sceną Lietuvoje? Ar teko susidurti su iššūkiais, o gal atradai naujų galimybių čia?
Sutikau nemažai Lietuvos muzikantų – violončelininkų, klarnetininkų, – ir nors mūsų muzikinės tradicijos skiriasi, radome būdų bendradarbiauti. Arabų muzika yra monofoninė ir melodinė, o Vakarų muzika naudoja harmoniją ir yra polifoninė. Mums prireikia laiko suprasti vieniems kitus, tačiau galiausiai tikrai pavyksta.
Man labai patinka kultūrinių renginių įvairovė Lietuvoje. Čia jų vyksta nuolat. Pavyzdžiui, beveik kiekvieną mėnesį vyksta nemokami koncertai. Vos prieš mėnesį dalyvavau koncerte, kuriame pasirodė ūdu grojantys muzikantai kartu su choru iš Irako, – tai buvo menininkai, gyvenantys Berlyne, pakviesti Lietuvos kultūros ministerijos. Vis labiau domimasi Rytų arba, kaip kai kas sako, „kitokia“ muzika.
Per visus šiuos metus, praleistus Lietuvoje, pastebėjau vis didesnę muzikinių žanrų įvairovę. Tai nuostabu, ir man malonu būti šios scenos dalimi.
Kur kasdienybėje semiesi įkvėpimo?
Muzika yra mano pagrindinis įkvėpimas ir pabėgimas nuo visko. Žinoma, yra ir kitų svarbių dalykų, pavyzdžiui, rūpinimasis man artimais žmonėmis. Įkvepia draugai – jų veikla, koncertai, kuriuose jie groja, projektai, kuriuose jie dalyvauja. Mane supanti kūrybinė energija palaiko gyvybingumą.
Būdamas pabėgėliu, dažnai jaučiu, kad nėra kito pasirinkimo – turi judėti pirmyn arba liksi be nieko. Šis suvokimas mane motyvuoja, verčia stengtis ir atiduoti visas jėgas. Pabėgėliai neturi prabangos būti tingūs ar pasiduoti. Turime patys kurti prasmę ir tikslą per veiksmą.
Kokie yra tavo ateities planai? Ko palinkėtum sau ir pabėgėlių bendruomenei Lietuvoje?
Šiuo metu studijuoju nuotoliniu būdu ir tikiuosi, kad po kelių mėnesių baigsiu mokslus. Turėsiu baigiamąjį koncertą, kuriame dalyvaus mano mokyklos direktorius Naseeras Shamma – garsus Irako ūdo meistras. Taip pat planuoju dar kartą bandyti stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Studijuoti būtų nuostabi patirtis – galėčiau tobulėti kaip muzikantas, susipažinti su naujais atlikėjais ir bendradarbiauti.
Kalbant apie pabėgėlių bendruomenę, iššūkių vis dar yra. Kai kurie žmonės Lietuvoje abejoja mūsų buvimu ir laikosi stiprių nacionalistinių pažiūrų. Matau neigiamų komentarų internete, kurie kartais priverčia pasijusti, kad aš nepageidaujamas. Tačiau džiaugiuosi, kad kasdieniame gyvenime mane supa malonūs ir palaikantys žmonės.
Tikiuosi, kad neigiamas požiūris į atvykėlius po truputį keisis. Galbūt per tokias iniciatyvas kaip Pabėgėlių savaitė, kur žmonės gali susipažinti su migrantais, išgirsti jų istorijas ir pažinti jų kultūrą. Svarbiausia, kad pati sistema keistųsi. Tikiuosi, kad laikui bėgant visuomenės požiūris kis. Ir tikiuosi, kad mano istorija prisidės prie šio pokyčio.
Birželio 12–20 d. Lietuvoje vyksta didžiausias Baltijos šalyse pabėgėlių indėlį visuomenei švenčiantis festivalis „Kultūrų ritmu“. Festivalio organizatorė menų agentūra „Artscape“ kviečia į visos savaitės renginių maratoną, skirtą pabėgėlių balsams ir kūrybai.
Festivalio partneriai – Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR), Priėmimo ir integracijos agentūra. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Visi renginiai nemokami.
Daugiau informacijos čia
17 birželio, 2025