Naujienos

Kaip auginsime, tuo ir užaugs: kodėl reikia atkreipti dėmesį į vaikų emocinius, socialinius ir fizinius poreikius užsieniečių priėmimo ir apgyvendinimo centruose

Kaip auginsime, tuo ir užaugs: kodėl reikia atkreipti dėmesį į vaikų emocinius, socialinius ir fizinius poreikius užsieniečių priėmimo ir apgyvendinimo centruose

Įžengus į vieno iš užsieniečių/migrantų priėmimo centrų teritoriją, edukatorius ir savanorius pasitinka būrys vaikų, žibančiomis akimis žiūrinčių į iš mūsų pintinų kyšančius pieštukus, popierių, dažus – vaikų, pasiilgusių erdvės kūrybai, priemonių ir naujų galimybių išmokti kažko naujo.

Vaikai yra smalsūs iš prigimties. Viskas jiems yra stebuklinga. Kai leidžia sąlygos, mokymasis vyksta nesustabdomai: vaikams tyrinėjant saugiose erdvėse vyksta jų emocinis, socialinis, intelektinis, fizinis ir moralinis vystymasis.

Vaikų smegenys yra sutvertos mokytis. Vaikas mokosi darželyje, mokykloje dėliodamas kubelius, stebėdamas mokytojos rankose laikomo rašiklio judesius bei bėgiodamas sporto aikštelėje. Net neidamas į mokymosi įstaigą vaikas bando įgyvendinti mokymosi potencialą rinkdamas akmenukus, stebėdamas skruzdėlės judėjimą, lipdamas ant palangių. Suteikdami vaikams tinkamus įrankius bei praturtinančias patirtis, jų mokymosi potencialą nukreipiame optimaliausiu keliu.

Vaikas mokosi ne tik manevruodamas tam tikrais įrankiais ir ne tik per skirtingų veiklų patirtis – vaikas mokosi ir erdvėje. Namuose, lauko aikštelėje, pasivaikščiojimuose miesto gatvėse ir parkų/miškų takuose vaikas mokosi apie saugią būtį, apie erdvę, kurią jis dalinasi su kitais, apie laisvę, kurioje jis gali kurti save. Ką apie savo galimybes ir vietą pasaulyje išmoksta vaikas diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnesis po mėnesio atsibusdamas užtvertoje teritorijoje, mindamas tuos pačius siaurus takelius tarp konteinerinių namelių bei stebėdamas galios santykius tarp stovyklos sargų ir čia gyvenančiųjų?

Kūrybinių misijų metu bedalinant popierių, pieštukus ir blizgučius, vaikai stengiasi kuo greičiau ir kuo daugiau daiktų paimti į savo rankas. Ir nors pradžioje sunku susikalbėti dėl didelio šurmulio, po penkių minučių viskas aprimsta. Vaikai, susitelkę į spalvas, linijas ir susisinchronizavusį kvėpavimą erdvėje, virsta to momento laike virtuozais, tyrinėjančiais, kaip susilieja dvi spalvos ant popieriaus, kokį garsą skleidžia kerpamas ar plėšiamas popierius, kaip iš skirtingų kampų atrodo klijuose tirpstantys žėrintys blizgučiai.

Ką mes matome kurdami su vaikais yra jų smalsumas, noras pažinti, noras draugauti, polinkis judėti visomis kūno dalimis ir visomis kryptimis erdvėje.

Tačiau kita pusė yra tai, ko mes dažnai nematome arba matome mažiau. Mes ne visada pastebime baimes ir nerimą, kurį su savimi gali nešiotis net nuolat besišypsantis vaikas. Mes nematome nuoskaudų, kurias patyrė vaikas, turėjęs palikti savo draugus ir žaislus, kai su tėvais iškeliavo iš namų nešini dviem kuprinėmis. Mes nematome, kaip ilgesnį laikotarpį besitęsianti nemiga, stresas ar maistinių medžiagų trūkumas atsiliepia vaiko smegenų vystymosi procesams, kuris nulemia vėlesnį gebėjimą mokytis ir funkcionuoti visuomenėje.

Nesukurdami galimybių vaikų ir jaunimo užimtumui ir ugdymui rizikuojame sukurti terpę patyčioms, socialiniam atstūmimui bei tapatybės politikos problemoms plėtotis ir augti. Kita vertus, skyrę daugiau dėmesio migrantų priėmimo centruose gyvenantiems vaikams ir paaugliams, jų teisėms ir įgūdžiams, prisidėtume prie atviresnės, tolerantiškesnės ir drąsesnės visuomenės kūrimo.

Aušra Raulušonytė, edukatorė, Artscape vystomosios komunikacijos ekspertė

Daugiau apie vaikų užimtumo ir edukacijos poreikį užsieniečių priėmimo ir laikino apgyvendinimo centruose LRT laidoje „Kultūros diena“

 

3 lapkričio, 2021