Naujienos

Kultūrinė pabėgėlių integracija: pastangų reikia iš abiejų pusių

Kultūrinė pabėgėlių integracija: pastangų reikia iš abiejų pusių

Užaštrėjusi pabėgėlių tematika, regis, suskaldė žmonių nuomones į skiedras: vieni stoja mūru bandydami išvyti svetimšalius, kiti gi, priešingai, ieško būdų, kokią pagalbą suteikti iš karo ir kitų negandų zonų atvykusiems žmonėms. Treti – išvis norėtų, kad ši problema nebūtų iškilusi. Tačiau VšĮ menų agentūrai „Artscape“ vadovaujanti Aistė Ulubey sako, kad ši situacija nėra tokia jau nauja – pabėgėliai Lietuvoje integruojasi jau dešimtį metų, yra puikių pavyzdžių – naujai atvykusieji išmoko kalbėti lietuviškai, eina į mokyklas, važinėja į stovyklas, dirba per kelis darbus. Tad išradinėti dviračio, kaip priimti ir integruoti skirtingas kultūras jau nebereikia – svarbu mokytis sugyventi taikiai.

Kultūriniai skirtumai susitinka iš abiejų pusių

Poetas John Andrew Holmes yra pasakęs, kad „didžioji dauguma pasaulio gyventojų, su tam tikra labai nežymia išimtimi, susideda iš kitų“. Tad tikriausia, ieškant taikingumo reikia pradėti nuo savęs.

Aistė Ulubey, kalbėdama apie kultūrinius skirtumus sakė, kad sudėtingiausia šioje situacijoje daryti kokius nors apibendrinimus: „Reikia suprasti, kad į šalį atvyksta skirtingų išsilavinimų žmonės, reikia tam pasiruošti, todėl kultūros edukatoriai vykdami į misijas mokymuose išgirsta – tik be stereotipų. Vienas jų gali būti ir apie mūsų tautą. Viena mergaitė pabėgėlių stovykloje praeitą savaitę man pasakė, kad esu pirma lietuvė, kurią ji pamatė besišypsančią… Suprantama, situacija neeilinė – kultūriniai skirtumai susitinka iš abiejų pusių.“

Edukatorės ir komunikacijos lektorės Aušros Raulušonytės pastebėjimu, priešpriešą tarp skirtingų kultūrų panašiose politinėse situacijose sukelia negebėjimas pažvelgti į kitą žmogų, kaip į save patį. „Dažnai žmonės orientuojasi į skirtumus – tiek išvaizdos, tiek gyvenimo pasirinkimų, vertybių – tada lengva manipuliuoti žmonių jausmais, galvoti, kad kažkas bando įsiskverbti į kultūrą, prie kurios esi pripratęs. Bet tarp skirtingų kultūrų yra daug tokių pačių elementų“, – atkreipė dėmesį ji.

Menų agentūra „Artscape“ pabėgėlių stovyklose organizuoja kūrybines dirbtuves. „Visos meno priemonės – perkusija, dailės ar vaikų užimtumo užsiėmimai – siekia sukurti erdvę, kurioje būtų galima pradėti kalbėtis. Pastebėjau, kad pastangų reikia iš abiejų pusių, o filosofija paprasta – negali suvesti į kambarį žmonių ir pasakyti – kalbėkitės. Kalbėtis reikia apie kažką, ieškoti bendrų taškų. Pavyzdžiui, viena edukatorė pina kilimus iš atraižų – šis užsiėmimas populiarus ir tarp irakiečių vyrų, tai jiems pažįstama. Svarbu suvokti, kad atvykstančios bendruomenės kartu atsineša turtingą kultūrą, todėl verta pabandyti pasižiūrėti be stereotipų – mūsų kultūra ir visuomenė gali labai praturtėti, įvairovės tik padaugės“, – įsitikinusi A. Ulubey.

Reikėtų visiems nusiraminti

Tačiau pašnekovė atkreipė dėmesį ir į skaudžius dalykus, prie kurių privedė išaugusi visuomenės įtampa – tai esą paliečia visus Lietuvoje gyvenančius užsieniečius. „Asmeniškai pažįstu kelias musulmonų šeimas. Jie pasakojo, kad gatvėje paauglės merginos buvo apšauktos, nes dėvėjo hidžabus. Kita šeima autobusu važiavo į Kauną, jiems bendrakeleiviai iškvietė policiją. Visą autobusą sustabdė, tikrino dokumentus… Įsivaizduokit, kokią įtampą patiria Lietuvoje gyvenantys tamsesnės odos ar kitaip atrodantys žmonės. Visuomenės uždarumas yra viena, bet šiuo metu reikėtų visiems nusiraminti. Prie šios įtampos sukėlimo prisideda vykdoma politika, žiniasklaidoje skelbiama informacija“, – pažymėjo ji.

A. Ulubey priminė, kad Lietuvoje nuo seno gyveno įvairios religinės bendruomenės – musulmonai, totoriai. „Galų gale, pabėgėliai integruojasi Lietuvoje jau dešimtį metų, yra puikių pavyzdžių – jie moka lietuviškai, eina į mokyklas, važinėja į stovyklas, dirba per kelis darbus… Tokie žmonės, kaip 14 metų Lietuvoje gyvenanti ir Lietuvos pilietybę turinti pabėgėlė iš Etiopijos Eskedar Maštavičienė – įkvėpimas. Nerimas perteklinis, jis neprisideda prie išeičių ieškojimo“, – įsitikinusi pašnekovė.

Suriša bendros patirtys

Ji tikino suprantanti, kad šiandien yra labai svarbu saugoti sieną, spręsti politinę krizę, bet viena iš išeičių – integracija. „Pilietinė visuomenė, nevyriausybinės bei kultūros organizacijos turėtų pagalvoti, kaip jos galėtų dalyvauti procese. Svarbu ir kalba, ir lietuvių kultūros pristatymas, ir socialinių ryšių mezgimasis. Dalyvavimas kultūriniame gyvenime yra viena iš paveikiausių ir greičiausių integracijos priemonių, mažinanti socialinę izoliaciją. Atsiranda erdvės bendrauti su vietos bendruomene. Suriša bendros patirtys“, – integracijos sėkme neabejoja A. Ulubey.

Nepaprastai svarbu, pažymėjo ji, į kokią aplinką atvykstama, kaip vietinė bendruomenė priima. „Yra gerų pavyzdžių, vienas jų – Pabradė. Jei kultūros centras ką nors organizuoja – būtinai pasikviečia ne tik miestelio gyventojus, bet ir užsieniečius iš registracijos centro. Naujai atvykusieji kuria grupes, koncertuoja, kitaip tariant – vyksta kultūriniai mainai“, – pasakojo A. Ulubey.

Jiezno miestelyje (Prienų r.) kelios šeimos įkurdintos buvusiuose vaikų globos namuose – įsikėlė apie 40 žmonių. „Kadangi atvykusių žmonių skaičius nedidelis – miesteliui nėra streso. Šeimos nueina į kultūrinius renginius – visi sugyvena. Visa tai prisideda prie bendro klimato“, – apie vyraujančią gerą atmosferą kalbėjo ji.

Gerą įspūdį A. Ulubey paliko vienas Amsterdamo priemestis, kur buvo atkeltos kelios prieglobsčio prašytojų šeimos. „Gyventojai taip pat protestavo, tai kažkuo primena mūsų Dieveniškių įvykį. Protestavo, esą dėl atvykėlių kris nekilnojamojo turto kaina, kėlė klausimus, kodėl įkurdinama pas juos, o ne kitose gyvenvietėse. Reikalai užtruko – atvykusiųjų vaikai kartu su vietiniais pradėjo lankyti mokyklas, žaisti futbolą. Kažkur po poros metų, kai išnagrinėjus prieglobsčio prašymus šie buvo atmesti – tos pačios šeimos stojo ginti atvykusių į jų miestelį – taip ilgainiui susigyveno, atsirado natūralūs socialiniai saitai (Amersfoort miestas, prieš bendraklasių deportaciją protestavo klasiokai ir jų tėvai). Jei vietiniai gyventojai paruošti, jei abiem pusėms nesukeliamas stresas, atvykstančios bendruomenės turi galimybę integruotis. Tačiau iš abiejų pusių reikalingas ramus nusiteikimas. Tikiu, kad kultūra, kultūros renginiai yra puiki erdvė susipažinti, kurti ilgalaikius ryšius“, – neabejojo ji.

Menas kaip bendravimo forma

Užsieniečių registracijos centruose kūrybines dirbtuves vedantis menininkas Algimantas Černiauskas įsitikinęs, kad menas gali pasitarnauti kaip bendravimo forma.

Jam pritaria edukatorė ir komunikacijos lektorė A. Raulušonytė, pažymėdama, kad menas yra komunikacija tarp skirtingų kultūrų, skirtingų visuomenės grupių (ypač pažeidžiamų). „Todėl, kad menas suteikia tam tikrą svertą išreikšti savo emocijas, pasidalinti turima patirtimi. Ypač tinkanti migracijos kontekste – tokios situacijos itin sudėtingos, keliančios įvairiausių psichologinių sunkumų, daug jausmų ir minčių susiję su įvairiausiomis dogmomis, kurias žmonės patiria iš kitos visuomenės grupės – priimančios pusės. Menas leidžia abiem kryptimis veikti komunikacijai“, – teigė A. Raulušonytė.

Tačiau sekant žiniasklaidą, stebint lydinčias nuomones aplinkoje, anot A. Černiausko, visgi susidaro įspūdis, kad atvykę į Lietuvą žmonės čia tarsi nelaukiami.

„Dažnas atvykusiųjų suvokia, ypač vaikai (su vaikais dirbu pabėgėlių centruose), kad jų ateitis čia, Lietuvoje. Daugelis jų moka lietuviškai kalbėti, kūrybinių dirbtuvių metu piešia, spalvina trispalves, tačiau jeigu jie girdėtų, ką apie juos galvoja visuomenė, kažin ar jie paišytų mūsų valstybės vėliavas, juk visuomenė siūlo juos katapultuot!“, – stebisi susidariusia situacija pašnekovas.

Vis dėlto, sakė jis, šis klausimas nebe dabarties, o ateities. „Kiek tekę su agentūra apvažiuoti tokių centrų – ne tik vaikai, bet ir suaugusieji prisijungia prie meno užsiėmimų. Nesvarbu, vaikas siras ar tadžikas, kad ir iš kur jis būtų, visi moka nupiešti kačiuką ar saulutę – bendras gyvenimo troškimas. Pasaulis – vienas“, – sakė A. Černiauskas.

Kultūra gali išvaduoti iš biurokratijos pragaro

Įdomu tai, pasak A. Raulušonytės, kad veiklose ir užsiėmimuose mažų vaikų grupėse, kuriose dalyvauja vietiniai ir migrantų vaikai, jie tarpusavyje nepastebi jokių skirtumų. „Vaikai patys ima žaisti, dalintis patirtimis. Apie skirtumus vaikai ima galvoti judėdami link paauglystės, kuomet vyksta identiteto paieškos. Tačiau net raidos psichologijoje kalbama apie tai, kaip klasėse, kuriose susitinka vaikai su skirtingomis kultūrinėmis ir etninėmis kilmėmis, mokinių gebėjimas spręsti kompleksines užduotis, kurti partnerystes bei lanksčiai manevruoti nuo vienos koncepcijos prie kitos (kas yra emocinio intelekto ir problemų sprendimo pagrindas) formuojasi daug sparčiau. Prie to labai daug prisideda vaikų natūralus polinkis į žaidimą, norą mokytis vieniems iš kitų ir kopijuoti. Menas panašiai veikia suaugusiųjų pasaulyje – jis kviečia į žaismo būseną, kurioje žmonės tampa atviresni patirtims, dalinimuisi ir naujoms žinioms“, – apie bendrą supratimo lauką kalbėjo pašnekovė.

Tačiau užsieniečių registracijos centruose, A. Černiausko pastebėjimu, daug įtampos. „Gyvenama savotiškame viešbutyje, neaišku, kiek jame būsi, turi praleisti laiką su žmonėmis, su kuriais nenori būti, tvyro kultūrinė, politinė ir religinė įtampa. Nejauku, ji juntama ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp vaikų. Grumiasi, tarpusavyje aiškinasi, pešasi – dėl vietos, dėl galimybės kurti. Bandai tą erdvę suteikti, kad išsivežtų šviesos krislą, nebūtų vien pelkė. Iš tokių zonų lengva su patamsėjusia siela išvažiuoti, bet gyvensim po to kartu visi“, – pagalvoti apie ateitį ragino A. Černiauskas.

Kultūra, menas, pasak pašnekovo, gali apjungti, padėti siekti bendrų tikslų. „Jeigu mes suvokiame, kad kažkuri pabėgėlių dalis neišvengiamai gyvens Lietuvoje, kaip mes galime jiems įkyriai teigti: mes jūsų nenorime, nepriimsime. Visgi turime tai padaryti jau dabar, kad vėliau sugyventume su kuo šviesesne perspektyva. Galbūt naiviai įsivaizduoju, bet taip manau. Kultūra, menas – ne tik savo tautą šviečia, nuo tamsumų, tai vienas nuostabiausių įrankių, galintis apjungti, kviečiantis kurti, siekti kažko bendro, suvokti savastį, neramiame pasaulyje atrasti ramybę, taiką ir supratimą. Juk yra ne vien dokumentai, štampai, pasai, pareigūnai… Kultūra gali išvaduoti iš biurokratijos pragaro, palengvinti naštą“, – įsitikinęs kūrėjas.

Jau gerus metus su įvairiais, pabėgėlių klausimus liečiančiais projektais tiek užsienyje, tiek Lietuvoje dirbanti A. Raulušonytė pastebi, kad atvykėliai nesiekia užimti kažkokios terpės, kur žmonės jau gyvena – jie turi savo kultūrą. „Bendraujant su šeimomis aiškėja, kad jie savo vaikams tenori suteikti geresnį gyvenimą, sukurti sąlygas geresniam išsilavinimui gauti.“

Evelina Joteikaitė, delfi.lt informacija

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/kulturine-pabegeliu-integracija-pastangu-reikia-is-abieju-pusiu.d?id=87918129

13 spalio, 2021