Mes su migracijos ir žmonių, paliekančių savo gimtuosius namus ieškant naujos, saugios vietos po saule tema kasdieniniame gyvenime susiduriame, palyginus, nedaug. Ypač, jeigu dirbame su šia tema susietą darbą. Kitiems ši tema yra kasdienybė, praktiškai sudedamoji iškvepiamo oro dalis. Nesvarbu, ar tai atodūsis, ar dar vienas noras žodžiais perteikti pasaulį, matomą kito žmogaus akimis, žvelgiantį iš kitos kultūros perspektyvos. O, kaip žinia, tie žodžiai klausančiojo priimami įvairiai. Vieni priima empatiškai, norėdami padėti ar bent jau išklausyti, kiti – priešiškai ir įtariai, treti – neutraliai, per daug nesigilindami į turinį.
Matyt, sunkiausia dalis – tai, jog mūsų kultūroje įprasta apibrėžti, o vėliau ir identifikuoti žmogų temose, kuriose jį atpažįstame, apie ką su žmogumi dažniausiai bendraujame. Ir taip žmogus, dažnai kalbantis ir pats turintis iššūkių migracijos temoje, tampa tiesiog migrantu –labiau bendriniu žodžiu, nei žmogumi su profesija, sava pasaulėžiūra, savais kasdieniais ritualais, pomėgiais ir džiugesiais.
Pradėjus temos tyrinėjimus projekto rėmuose ir susitikimus su čia atvykusiais, dirbančiais ir savanoriaujančiais žmonėmis greitai pasimatė, jog aktualijos, kelionės istorijos, socialiniai iššūkiai labai greitai virsta dominuojančiais. Žmogus dažniau identifikuojamas tautybe, o ne vardu; statusu, o ne gebėjimais ar pasaulėjauta; prie jo segami visi generalizuoti (tiek pozityvūs, tiek negatyvūs) stereotipai. Tokioje aplinkoje galiausiai susiduri ir su atvejais, kai žmogus, pasakęs vardą, toliau tęsia savo prisistatymą kalbėdamas apie statusą, nurodytą migracijos departamento dokumentuose. Tai kelia klausimus ir man pačiam: kodėl aš (kaip įprasta mūsų kultūrai) dažnai save prisistatinėju profesija, o ne tuo, kad man iš tiesų labai patinka šokti, nors to niekad nesimokiau, tačiau tik šokdamas iš tiesų jaučiuosi laisvas. Tad pradėjau užduoti tuos klausimus ir čia atvykusiems. Ieškoti, ne iš kur, ne kaip jie čia atkeliavo, bet kuo jie nori būti; koks jų siekis – džiaugtis, gyventi; kas juos domina labiausiai; galų gale – kada jie, būdami savimi, jaučiasi laisvi.
Atrodo, kad paprasti ir žmogiški pokalbiai ieškant istorijų man pačiam atveria įprastą aplinką kitomis formomis ir spalvomis. Bet kas vis dar stebina, kai kartas nuo karto prigaunu save, jog šalia pasakojimų priešais mane atsiveria ir pats žmogus, atrodo, jis kvėpuoja daug lengviau, jis neatrodo susikaustęs. Iš akių, atrodo, dingsta baimė ir nuvargęs žvilgsnis prisipildo įkvėpimu ir noru pasidalinti savo matymu. Ir tuo metu, atrodo, visai nebelieka, nei kas iš kur, lieka tik bendras smalsumas ir abipusis noras pasidalinti vienas kito žiniomis, diskutuoti.
Tačiau turiu pripažinti, jog ne visi pokalbiai pasiekia tas, žmonėms brangias kerteles, o gal ne kiekvienas tai ir pats yra suvokęs. Bet kartais, o kartais… Besišnekučiuodamas prie arbatos puodelio pamatai pasaulį per augančio pipiro spalvą ar atspalvį kakavoje, per kvapą prisirpusio mango medyje ar per daržovių tekstūrą – kad ir prekybos centro daržovių skyriuje. Galiausiai išgirsti pirmą kartą iki nuo vaikystės žinomą dainą taip, kad ji pagaliau įgyja prasmę ir vertę.
Procesas dar vis tęsiasi ir, viena ar kita forma fiksuojamas, ieško savitos raiškos būsimoje video instaliacijoje, kuri, akivaizdu, kad nebus apie migrantus ar jų kelią iki Lietuvos. Ji bus apie žmones, kurie turi savus pomėgius, aistras ir noriai dalijasi savo autentišku žvilgsniu su kitais. Šie žmonės – jau atkeliavę čia, gyvenantys kartu su mumis ir matantys daug gražių atspalvių toje pačioje kasdienybėje, kurioje ir gimsta naujos istorijos.
Kino ir teatro režisierius Jonas Tertelis
