Pabradės miestelyje, rytų Lietuvos pakraštyje, gyvenimas teka kitaip. Čia, Priėmimo ir integracijos agentūros Pabradės priėmimo centre, žmonės gyvena tarsi paralelinėje tikrovėje – vieniems leidžiama palikti teritoriją, kitiems – ne. Jų gyvenimai sustoję tarp praeities, nuo kurios pabėgo, ir ateities, kurios kontūrai dar nėra aiškūs.
Tai pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai – žmonės, įstrigę tarp biurokratinių kliūčių, kalbos barjerų ir psichologinės įtampos. Už tvorų, sienų ir nežinomybės visada slypi žmogus, kurį verta suprasti, išgirsti ir palaikyti.
Būtent šiuo tikslu menų agentūros „Artscape“ menininkai – Nikolaj Urencev ir Olesia Lukonina – keletą mėnesių vedė kūrybines dirbtuves Pabradės priėmimo centre. Šios dirbtuvės suteikė erdvę prieglobsčio prašytojams išreikšti save, pasidalinti savo istorijomis ir patirtimis. Menininkai tapo tiltu tarp dviejų pasaulių – mūsų visuomenės ir tų, kurių gyvenimai dažnai lieka nepastebėti.
Pabradės centro kasdienybė toli gražu nėra šviesi. Dalis gyventojų negali palikti centro patalpų, gyvena uždarose sąlygose, kurios tik gilina vienišumą ir psichologinį spaudimą. Menininkai-edukatoriai pastebi, kad šie žmonės kenčia nuo nemigos arba priešingai – perdėto mieguistumo. „Miegas tapo jų gynybos įrankiu kovoti su realybe. Kūnas ir protas tiesiog išsijungia, bandydami susitvarkyti su nežinomybe ir nuolatiniu stresu,“ – pastebi menininkai.
Užsiėmimai Pabradėje vyko labai jautriai, be spaudimo. Nikolaj ir Olesia pripažįsta, kad pradėti bendrauti ir užmegzti glaudesnį ryšį nebuvo lengva. „Čia mus sutiko su įtarumu. Dalis žmonių galvojo, kad esame dar vieni institucijų atstovai, kurie atėjo jų tikrinti ar kontroliuoti. Todėl mūsų bendravimas nuolat kito,“ – sako Nikolaj.
Kūrybinių dirbtuvių tikslas nebuvo paversti žmones menininkais – veikiau padėti jiems nors akimirkai atitolti nuo slogios realybės. „Jų situacija ir taip sudėtinga. Mūsų buvimas neturi tapti papildomu krūviu. Turime būti jautrūs, lankstūs ir suteikti jiems galimybę bent trumpam atsipalaiduoti,“ – pasakoja menininkai.
Užsiėmimuose buvo taikomi ir aktyvūs pratimai, padedantys išreikšti jausmus per judesį, kai kalbėti būna per sunku. „Žmonės čia dažnai pasimeta tarp vertimų, dokumentų, biurokratijos ir nežinomybės. Jie pavargę nuo žodžių ir nesusikalbėjimo. Kūnas – prisimena, o per jį išreikšti tai, kas viduje, tampa lengviau nei ieškoti tinkamos kalbos. Mes siekėme suteikti jiems trumpą atokvėpį, padėti prisiminti paprastus, bet svarbius dalykus: kad dar galima valgyti ledus, vaikščioti per žolę, patirti gerų dalykų, net jei jie dabar skendi tarp blogų. Kad jie vis dar žmonės – jaučiantys, matantys, prisimenantys.“
Viename iš užsiėmimų žmonės piešė autoportretus – viena pusė atspindėjo, kaip juos mato pasaulis, kita – kaip jie mato save. Atskleistos istorijos buvo gilios ir sudėtingos, kartais simbolizuotos didelėmis akimis ar valiutų ženklais, atspindėjusiais jų išgyvenimus ir svajones.
Menininkai-edukatoriai pabrėžia, kad svarbiausia šiose kūrybinėse dirbtuvėse buvo ne rezultatas, o pats procesas – akimirkos, kai žmonės nors trumpam atsiveria ir dalijasi.
„Kartais aš bijau savo paties minčių,“ – prisipažino vienas dalyvis. „Jie nužudė mano merginą,“ – skausmingai pasakojo kitas. Tačiau buvo ir šviesesnių pastebėjimų: „Lietuvoje mane nustebino rožinė sriuba,“ arba „Čia pradėjau jausti didesnį ryšį su gamta“.
Nepaisant skirtingų patirčių, bendras vardiklis išlieka žmogiškumas ir noras gyventi normalų gyvenimą. Vieno dalyvio žodžiai tai puikiai iliustruoja: „Kas yra ateitis? Ateitis yra vaikai. Kas yra namai? Namai yra vaikai.“ Šią frazę galėtų pasakyti bet kuris žmogus pasaulyje, nepriklausomai nuo situacijos ar tautybės.
Menininkai pabrėžia, kad šia paroda siekiama priminti visuomenei, jog pabėgėliai – pirmiausia yra žmonės, turintys tokias pat emocijas, svajones ir poreikius kaip mes visi. Tai bandymas leisti visuomenei bent šiek tiek suprasti jų gyvenimą, kuris nesuderinamas su mūsų įprasta kasdienybe.
Kūrybinių dirbtuvių rezultatas – gegužės 22-birželio 16 d. Pabradės miesto kultūros centre veikusi paroda. Jos pavadinimas – „Kartais jaučiuosi kaip kiaulpienė vėjyje, kuri buvo įpūsta į vandenį. Turbūt neturėčiau būti vandenyje, bet štai aš čia.“ – atspindi trapias, jautrias prieglobsčio prašytojų patirtis.
Renginių ciklas „Balsas pokyčiams“ yra projekto PERSPECTIVES dalis, kuris yra iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Projektą įgyvendina Goethe’s institutas, bendradarbiaudamas su partnere – menų agentūra „Artscape“.
30 birželio, 2025