Vilniaus Katedros aikštėje įsikūrusi – vieniems primenanti prekybinį kioskelį, kitiems panaši į muziejaus erdvę, o tretiems turinti asociacijų su daugiaspalviais kompiuterinio žaidimo blokeliais – „Kai susitinka istorijos” instaliacijos erdvė kviečia sutikti žmones, kurių praeivis ar instaliacijos svečias nepažįsta. „Nepažįsta” ne todėl, kad nėra draugai, kartu nedirba ir niekas jų nesupažindino, o todėl, kad dar negirdėjo, kaip šis žmogus savo paties lūpomis pasakoja apie save. Menų agentūros „Artscape” audiovizualinės instaliacijos erdvėje įkurdintuose ekranuose Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai pasakoja savo istorijas. Projektas siekia skatinti toleranciją Lietuvoje įsikūrusių kitataučių atžvilgiu, įkvėpti atvirumą nepažintoms kultūroms, išgirsti kito istoriją bei pasidalinti savąja.
Projektui „Kai susitinka istorijos” Lietuvoje gyvenančius, kuriančius bei save realizuojančius užsieniečius filmavęs kino ir teatro režisierius Jonas Tertelis sako, kad priimti sprendimai apie filmavimo vietą, būdą ir terpę temoms atsiskleisti buvo orientuoti į vieną tikslą – kaip „atvesti tiesioginės realybės kanalą iki adresato kiemo”. Režisierius dalinosi, kad labai maža visuomenės dalis interaktyviai dalyvauja realybėje su į prieglobstį kandidatuojančiais žmonėmis. „Filmuodami pasakojimus stengėmės parodyti kuo daugiau lokacijos – parodyti žmones gyvenančius jų realybėje”, – sakė Jonas Tertelis atkreipdamas dėmesį į tai, kad žmogaus stebėjimas jo paties aplinkoje pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir – kiek įmanoma – atsiriboja nuo išankstinių konceptų. Vengdamas su kinu susijusių terminų, režisierius instaliacijoje rodomą medžiagą vadina tiesiog „pokalbiais, kurių metu veikė kamera”.
J. Tertelis instaliacijos atidaryme Klaipėdoje / Algirdo Venskaus nuotr.
Režisierius pasakoja, kad kurdamas susitikimų su žmonėmis į Lietuvą atvykusiais iš Sirijos, Afganistano, Ukrainos, Tadžikistano, Rusijos, Irako, Šri Lankos ir Pietų Sudano erdvę projektui „Kai susitinka istorijos” norėjo „nuimti visus įmanomus filtrus, išvengti išankstinių nuostatų, nusistatymų ir pateikti visuomenei įžvalgą apie jų realybę kuo interaktyvesniu būdu” – todėl pasirinkęs erdvės formatą, kuriame vaizdo įrašai rodomi jaukia spalvine gama papuoštoje ir šiltoje aplinkoje.
“Čia – kitaip negu stebint sofistikuotai suorganizuotą siužetą – prie išvadų prieina pats stebėtojas, – pasakoja režisierius. – Audiovizualinis instaliacijos turinys niekam nieko nebando įrodyti, nesiekia įtikinti, įteigti. Klausydamas migruojančių žmonių pasakojimų apie mėgiamas spalvas ar reikšmingus kvapus, žiūrovas nesuras ką kvestionuoti – juk nemanys, jog žmogus negali tam tikros spalvos nemėgti arba, kad juo negalima pasitikėti, nes jam patinka nulytos žemės kvapas!”
Instaliacija Kaune / Vytauto Paplausko nuotr.
Paklaustas apie geriausią istorijų susitikimo mediumą, režisierius atskleidė, jog idealiomis sąlygomis norėtų, kad instaliacijos erdvėje besilankantys Vilniaus gyventojai ir svečiai susitiktų su filmuotos medžiagos subjektais gyvai. 24/7 viešoje erdvėje veikiančioje instaliacijoje susitikti su 8 Lietuvą pasirinkusiais užsieniečiais galima ekranų pagalba. Tačiau pats geriausias mediumas – kaip teigia kūrėjas – žmogus: „Pasakojimai ir istorijos, išgirsti iš pačių žmonių, kuriems tos istorijos priklauso, skatina žmones nebijoti atverti durų naujiems pasauliams. Pasakotojo atvirumas įkvepia klausytojo atvirumą. Nors „istorijų savininkai” kalba iš ekranų, jų atvirumas ir temų paprastumas leido sukurti intymią ir autentišką akimirką, kurioje žiūrovas jaučiasi susitikęs su pasakotoju akis į akį”.
Jonas Tertelis sako pastebėjęs, kad istorijos gali susitikti toje pačioje vietoje ar tame pačiame laike – tam tikros istorinės aplinkybės gali tas pačias spalvas ir tuos pačius kvapus palikti didelės grupės žmonių atmintyje, kaip štai nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis Lietuvoje. Tačiau istorijos iš skirtingų laikotarpių ir vietų gali kažkur susitikti, kaip antai tas žemės kvapas po lietaus įvardintas daugelio žmonių istorijose.
Instaliacija Kaune / Vytauto Paplausko nuotr.
Kol šiandieniniame Lietuvos migracijos kontekste medijų kuriamame informacijos sraute ir politiniame diskurse užsieniečiai, dėl vienų ar kitų priežasčių pasirinkę Lietuvą, yra vaizduojami įvairiausiomis spalvomis ir kol lietuvis yra įspraustas į kampą rinktis, ar jam svarbiau žmogaus teisės ar nacionalinis saugumas, instaliacijoje nereikia rinktis pusių. Atėjęs apžiūrėti instaliacijos, jos svečias neras jokių instrukcijų, kur stovėti, kaip žiūrėti, ką palyginti. Tačiau jis susitiks su žmogumi, apie kurį dar nieko nežino, ir išgirs, ką tas žmogus turi pasakyti apie paprastus ir neįpareigojančius kasdienybės dalykus.
„Artscape” su režisieriaus Jono Tertelio pagalba įgyvendintos audiovizualinės instaliacijos dėka vykstantys susitikimai su į Lietuvą atvykusiais užsieniečiais per ekranus, nors ir nesistengia niekuo įtikinti praeivio, tačiau natūraliai meta iššūkį išankstiniams įsitikinimams bei medijų formuojamam diskursui, kaip turėtų būti žiūrima į Lietuvą pasirinkusį ar nesirinkusį, bet ją dabar savo namais laikantį, žmogų.
Tekstą parengė menų agentū turn off the timer for half an hourra Artscape
