Šešiametė Nadia: „Ukrainoje lankiau darželį, bet į mokyklą norėčiau eiti tik tada, kai grįšiu namo“

Naujininkų pabėgėlių priėmimo centre antradienio pavakarys – ypatingas metas. Ir nors lauke jau šildo pavasarinė saulė, kviečianti žaisti slėpynių ar suptis supynėse, tačiau vos praėjus kelioms minutėms po penktos valandos, klasė pradeda pildytis vaikų balsais ir šurmuliu. „Kūrybinės misijos“ čia – kaip domino efektas: užtenka vienam vaikui atbėgti į klasę ir išsirinkti mėgstamiausią spalvą, o jau netrukus kūrybinėje veikloje dalyvauja visas būrys mažųjų menininkų.

„Šiandien kviečiu dekoruoti drobinius maišelius, – užduotį pristato menininkas-edukatorius Vladimir Ionov (Vova), – Turime specialių dažų ir markerių, kurie nenusiplaus. Tik nepamirškite išlyginti, kai baigsite!“

Klasėje – sujudimas. Rožinė spalva iš karto tampa populiariausia.

„Pirmiausia siūlau nupiešti savo kūrinio eskizą ant popieriaus lapo, o tada perkelti jį ant drobinio maišelio,“ – vaikams pataria Vova.

„Aš jau ir taip žinau, ką darysiu! Padarysiu maišelį mamai, bus dovana Mamos dienos proga,“ – entuziastingai pareiškia šešiametė Nadia ir iš karto drąsiai juodu tekstiliniu markeriu brėžia pirmas linijas, – Kai užaugsiu, būsiu labai gera menininkė, todėl dabar turiu daug treniruotis,“ – užtikrintai priduria mergaitė.

Mažosios Elenos piešinys tuo tarpu sukelia diskusiją:

„O, koks mielas tavo raudonas nykštukas!“, – šūkteli vienas vaikų.

„Čia ne nykštukas, o vyšnia! Matai, ji turi rankas ir kojas, ji viską girdi ir supranta!“ – labai rimtai ir įtikinamai patikslina mergaitė, tvirtai laikydama savo kūrinį.

Vaikai čia ne tik piešia – jie atsiskleidžia. Kalba apie tai, kas jiems svarbu, kas gniaužia krūtinę, ir tai, apie ką svajoja. Nadia pasakoja:

„Kitais metais pradėsiu lankyti mokyklą, bet nelabai noriu… Ukrainoje lankiau darželį, bet į mokyklą norėčiau eiti tik tada, kai grįšiu namo.“

Šeštokas Omari, didžiuodamasis, pasidalija savo pasiekimais:

„Vakar laimėjau pirmą vietą matematikos olimpiadoje. Praėjusiais metais gal penkis kartus laimėjau. Mokytoja sako, kad man gerai sekasi, bet kitais metais bus sunkiau, nes eisiu į septintą klasę. Reikės daugiau ruoštis. Nežinau, ar seksis taip gerai.“

Omari su sesute Zora Lietuvoje gyvena jau daugiau nei metus. Beveik visą šį laiką jie praleido Naujininkų pabėgėlių priėmimo centre. Nors jų gyvenimo situacija nėra lengva, Omari pasiekimai – įspūdingi. Berniukas jau kalba keturiomis kalbomis – be savo gimtosios jis jau išmoko kalbėti lietuviškai, taip pat rusiškai, kad galėtų susikalbėti su centre gyvenančiais vaikais iš Ukrainos, o naujausia jo pažinta kalba – prancūzų. Omari prisipažįsta, kad pastaroji jam pati sudėtingiausia, bet berniuko akyse spindi užsidegimas: kitąmet jis viliasi parašyti ilgą rašinį prancūziškai.

„Zora piešia gyvūną, panašų į lapę, tokie plėšrūnai gyvena tik ten, iš kur mes atvykome. Čia Lietuvoje jų nėra, – pasakoja Omari ir rodo į sesės maišelį, – Ji dar nelabai moka kalbėti lietuviškai, dažniausiai tik šypsosi, nes daug ko nesupranta, – juokiasi berniukas, – Ech, ji dar nežino, kad netrukus reikės eiti į mokyklą ir bus labai sunku.“

„Laba diena!“ – garsiai pasisveikina vienuolikmetis Arsen.

Prieš tai žaidęs lauke ir supratęs, kad visi vaikai buriasi kitur, berniukas prisiminė, kad antradieniais kažką įdomaus galima nuveikti dvidešimt trečioje centro klasėje.

Arsen daug pasakoti, kokia šiandienos kūrybinė užduotis, nereikia. Drąsiai apžiūrėjęs kiekvieno vaiko darbą, berniukas jau po keletos minučių pradeda tapyti savo viziją ant drobės. Berniukas didelėm raidėm užrašė „1 vieta“ ir papuošė maišelį kumščio dydžio aukso medaliu. Berniukas pats nustemba:

„Nežinau, kodėl nupiešiau būtent taip, negaliu paaiškinti, tiesiog taip gavosi.“

Kūrybinės užduotys vaikams atveria saugią erdvę išreikšti save – savo istorijas, slapčiausias svajones ir troškimus – per simbolius, spalvas ir formas. Kūryba tampa ne tik smagiu žaidimu, bet ir galinga saviraiškos priemone, leidžiančia kalbėti apie tai, ką kartais sunku ar net neįmanoma įvardyti žodžiais. Tai ypač svarbu ne tik tada, kai trūksta drąsos ar žodyno, bet ir kai skirtingos kalbos tampa kliūtimi. Tokiu atveju menas tampa universalia kalba, padedančia dalintis jausmais ir mintimis.

„Kūrybinės misijos“ programa

Menų agentūra „Artscape“ Lietuvoje vykdo „Kūrybinių misijų“ programą, kurios tikslas – ne tik skatinti kūrybiškumą, bet ir suteikti vaikams bei jaunuoliams galimybę kurti, atrasti savo talentus bei stiprinti emocinę gerovę. Profesionalūs menininkai kuria saugią ir įkvepiančią erdvę, kur vaikai gali būti savimi, tyrinėti, žaisti ir augti kartu.

Šią „Artscape“ edukatorių komandą šiemet sudaro 9 menininkai, kurie specializuojasi vizualiuosiuose menuose, architektūroje, šiuolaikiniame šokyje, šiuolaikiniame cirke bei teatre. Nuo programos pradžios įvykdyta virš 1200 misijų.

Kūrybinių Misijų programa įgyvendinama partnerystėje su Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR).

Nuotr. Vladimir Ionov