Naujienos, Kūrybinės misijos

Teatro režisierė Loreta Vaskova apie Kūrybines misijas: stengėmės, kad vaikas galėtų būti tiesiog vaiku

Teatro režisierė Loreta Vaskova apie Kūrybines misijas: stengėmės, kad vaikas galėtų būti tiesiog vaiku

Teatro režisierė, pedagogė, Meno daktarė Loreta Vaskova prie „Artscape“ inicijuotų „Kūrybinių misijų“ prisijungė iškart, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Visą šį laiką menininkė prieglobsčio prašančių šeimų vaikams vedė teatro edukacijas ir užsiėmimus. Su Loreta kalbame, kaip vyksta bendradarbiavimas su nuo karo išgelbėtais vaikais ir kaip ji padeda susigrąžinti vaikystės džiaugsmą.

Loreta, kada ir kaip prisijungėte prie „Artscape“ komandos?

Kai Rusija užpuolė Ukrainą, pamačiau, kad agentūra „Artscape“ projektui „Kūrybinės misijos“ ieško meno edukatorių. Kadangi tuo metu keičiau darbą, pamaniau, kad dabar – geriausia galimybė prisijungti ir įdarbinti turimas žinias. Juolab, kad karas, kaip ir daugeliui, sukėlė egzistencinių, veiklos prasmės klausimų. Net spektaklio statymas karo kontekste kėlė abejonių, nes jame kalbi gan tolimomis temomis. Prisijungimas prie edukacijos komandos virto galimybe priartėti ir aktyviai įsitraukti į įvykių sūkurį.

Papasakokite, kaip edukacijose atradote savo vaidmenį?

Kadangi esu teatro ir pedagogikos atstovė, būtent šias sritis ir stengiausi integruoti į „Kūrybinių misijų“ edukacijas. Dar prieš „Artscape“ etapą vedžiau užsiėmimus senelių globos namuose ir nustebau, kad universitete ar teatre taikyti pratimai aktorių koncentracijai lavinti ar atsipalaiduoti socialinėje aplinkoje veikia kitaip. Išmėginau juos „Kūrybinėse misijose“ ir įsitikinau, kad krizės metu teatro pratimai padeda žmonėms atitrūkti nuo realybės ir pailsėti nuo įvykių. Mat dauguma susirinkusių gyveno intensyvume, įtampoje, nepaleisdavo iš rankų telefono, nuolat diskutavo apie įvykius. Matydama užsiėmimų naudą, likau prie teatro specifikos, nors per kelerius metus vedžiau ir kitokių užsiėmimų.

Galbūt prisimenate su kokiais įspūdžiais grįžote po pirmosios edukacijos?

Prisimenu chaosą Blindžių registracijos centre: įsitempusius tėvus, sudėtingą registraciją ir dokumentų tvarkymą, vaikų pasimetimą naujoje aplinkoje. Taip pat emocinį krūvį, kurį pajutau išgirdusi mažųjų pasakojimus apie karą, Ukrainoje paliktus mylimus šunis ir kates, apie fronte kovojantį brolį. Nebuvo lengva priimti jų nevaikišką patirtį. Lig šiol sukasi mintis ir apie darbo dinamiškumą: šeimos atvažiuoja ir išvažiuoja, tad galbūt daugiau to užsiėmimo nekartosi ir čia pasirodžiusių vaikų nebepamatysi.

Kadangi daugiausia dirbote su vaikais, ką pastebėjote? Kokie buvo jų poreikiai?

Vaikai edukacijose norėdavo žaisti ir dūkti. Kai kurie jautė poreikį papasakoti apie karą ir kaip jį išgyveno, koks yra jų miestas, kaip jis atrodo, kur išvažiavę draugai. Edukacijų erdvėje jie galėjo dalintis istorijomis  tarpusavyje ir užmegzti naujų draugysčių, nes senųjų neliko. Taigi pagrindinė mūsų misija buvo sukurti saugią, linksmą ir smagią erdvę.

Prisimenu, karas prieš Ukrainą vyko jau du mėnesius, ir viena mergaitė edukacijose taip įsilinksmino, kad, regis, pamiršo kas vyksta jos gimtinėje. Teko susidurti su stereotipiniu mąstymu, kad karo paveikti žmonės, net ir vaikai, linksmintis negali. Girdėjau nuogąstavimus, kodėl jie važiuoja atostogauti ar kiekvieną dieną neverkia. Susitikimas su pirmąsyk karą išgyvenančiais žmonėmis atvėrė suvokimą, kad nepaisant visko, reikia nepalūžti, tęsti gyvenimą ir jį švęsti. O dūkstantis vaikas – viena iš pasipriešinimo formų, parodančių, kad jie nesugriovė ir nesugriaus gyvenimo.

Galima sakyti, kad stengėtės įnešti džiaugsmo akimirkų?

Vaikų teisių dokumentuose pabrėžiama, kad kiekvienas vaikas turi teisę į vaikystę. Karas ją atima – nelieka galimybės augti namuose, būti pas močiutę kaime, žaisti su savo draugais, mėgautis katinų ar šunelių draugija. Svetlana Aleksijevič savo knygoje rašė apie Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusius baltarusių vaikus. Ji pasakojo, kad vaikai lieka vieni, turi ieškoti maisto ir atlieka jiems nepriklausančius vaidmenis. Tai pastebėjau ir edukacijų metu – nemažai jų dėl susiklosčiusių aplinkybių turėjo rūpintis jaunesniais broliais ar seserimis. Net ir atėję į užsiėmimą jie buvo įsitempę dėl atsakomybės už artimuosius. Taigi susitikimų metu stengėmės, kad vaikas bent akimirką galėtų būti tiesiog vaiku: žaisti, linksmintis ar tiesiog daryti tai, ką jis mėgsta.

Vaikai greitai sugebėdavo pagauti užsiėmimo nuotaiką ir atsipalaiduoti?

Prieš mano edukacijų startą nemažai kalbėjome apie darbą su krizę išgyvenančiais vaikais, nes bendradarbiavimas su jais vyksta kiek kitaip. Tarkime, jei mokykloje mokinys nedaro užduoties, giliniesi ir stengiesi išsiaiškinti priežastis, vis tiek bandai jį skatinti. Karo vaiko rekomenduojama nespausti. Jei jis nenori kažko daryti, suteiki erdvės ir laiko pačiam nuspręsti. Taip pat svarbu išklausyti ir atjausti, bet jokiu būdu nevertinti ir neklausinėti.

Prisimenu, Ruklos pabėgėlių centre buvo labai baikštus berniukas. Jei grupėje pasirodydavo naujų žmonių, nesvarbu suaugusių ar vaikų, jis užsiėmime nedalyvaudavo, tik ramiai sėdėdavo. Kadangi šios grupės veiklos vyko kelis kartus, pastebėjau, kad ilgainiui jo baimė mąžta. Išvydęs naujokus berniukas jautėsi drąsesnis, įsitraukė į veiklas, noriai bendravo. Ir kiti vaikai ateidavo be nuotaikos, bet juos įvairiomis veiklomis pavykdavo prajuokinti ar bent paskatinti nusišypsoti.

O kaip manote, kokią galimybę vaikams tiesiog (iš)būti sukūrė būtent menas, teatro pratimai?

Menas padeda apie patirtis kalbėti netiesiogiai, taip pat įprasminti, materializuoti emociją ar išgyvenimą. Pavyzdžiui, karo padarinius ir sunkius vaikų išgyvenimus galėjai pastebėti ne tik pasakojimuose. Kai kurie apie karą nekalbėdavo, bet patirtį išreikšdavo piešiniais. O man, profesionalaus teatro atstovei, buvo be galo įdomu stebėti teatro pratimų įtaką: kaip vaikai atsiveria, išreiškia emocijas, nurimsta, įgauna drąsos. Įsitikinau, kad teatras gali būti ne tik abstraktus, bet ir praktiškas. Tik norisi paminėti, kad aiškiai brėžėme ribą tarp meno, dramos terapijos ir edukacijų. Užsiėmimuose nesileisdavome į terapinius procesus, kuriuos turi vesti psichologijos profesionalai.

Girdžiu, kad nemažai prisimenate. O kas atmintin per beveik trejus „Kūrybinių misijų“ metus įstrigo stipriausiai?

Įsiminė, kai po dažnų Ruklos registracijos centro lankymų dar kartą atvykau ten vesti edukacijos ir sulaukiau vaikų klausimo: „O kam jūs čia tiek važinėjate iš to Vilniaus? Atsikraustykite gyventi pas mus. Tada gyvensim ir žaisim kasdien!“. Jų kvietimas prajuokino ir patvirtino, kad vaikai užsiėmimų laukia, juose jaučiasi smagiai ir gerai, nori mokytis ir bendrauti.

Ir dar: turėjau tradiciją vaikams nuvežti saldainių. Vežiau ir vežiau juos, kol kartą vaikai pasitiko mane su… Bandele. Jie norėjo ir mane kažkuo pavaišinti. Buvo miela, jauku ir šilta. Ir, žinoma, įsimintinos visos akimirkos, kai po edukacijos vaikai jautėsi laimingi.

Kaip manote, ką laikas „Kūrybinėse misijose“ jumyse pakeitė? Ką suteikė ši patirtis?

Iki tol nebuvau dirbusi su prieglobsčio prašytojais, o apie jų gyvenimą girdėjau tik iš žiniasklaidos.  Čia pamačiau, kokia yra situacija, savomis akimis regėjau Kryžiaus kelią primenantį dokumentacijos tvarkymą, jų gyvenimą centruose. Juk visuomenėje vyrauja nemažai su šia žmonių grupe susijusių neigiamų nuostatų. Pavyzdžiui, gali girdėti nuomonių, kad nebereikia jiems skirti pinigų, nes ir taip daug gauna. Taip kalbantiems siūlyčiau dalyvauti „Artscape“ organizuojamose renginiuose ar tiesiog aplankyti Naujininkų pabėgėlių centrą ir pamatyti, kokiomis sąlygomis jie leidžia dienas. Ką jau kalbėti apie švietimą – vaikų edukacija yra trūkinėjanti, jie negali gauti išsilavinimo. Gali būti, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių šeimos keliauja per skirtingas šalis, tad praleidžia mokyklos metus. Taip pat norisi paminėti, kad dauguma jų savo namus paliko ne dėl ekonominių priežasčių, o todėl, kad dabar juose gyventi tiesiog neįmanoma. Taigi anksčiau jaučiausi stebėtoja, nesupratau tikrosios padėties, o po darbo čia prasiplėtė suvokimas ir empatija.

*„Kūrybinės misijos“ – jau keturis metus vykdomas užsiėmimų ciklas, skirtas pradinei prieglobsčio prašančių žmonių integracijai palengvinti. Edukatorių komandą sudaro 18 menininkų, vedančių choreografijos, teatro režisūros, meno terapijos, scenos menų, dizaino ir kitas edukacijas. Programa įgyvendinama bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra UNHCR.

„Atvirumo genas“ tekstai  iš dalies finansuojami medijų rėmimo fondo.

20 gruodžio, 2024