Trečioji renginių ciklo „Voice for Change“ dalis: Džiaugsmo improvizacijos Rukloje

Lietuvoje prieglobstį randantys pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai neretai susiduria su ribotomis galimybėmis įsitraukti į visuomenės gyvenimą. Ypač pažeidžiama jų dalis – nelydimi nepilnamečiai, į šalį atvykstantys vieni, atsiskyrę nuo šeimų ir įprastos aplinkos. Reaguodama į pastaraisiais mėnesiais ženkliai išaugusį tokių jaunuolių skaičių Ruklos priėmimo centre, menų agentūra „Artscape“ kartu su „Goethe-Institut“ inicijavo papildomą „Voice for Change“ renginių ciklo dalį – kūrybines dirbtuves, skirtas padėti jaunimui atrasti saugią erdvę, ryšį ir emocinį stabilumą.

Užsiėmimus vedė du ilgametę patirtį turintys edukatoriai – šiuolaikinio cirko menininkas ir muzikos kūrėjas Markas Liberman bei šokėjas ir choreografas Marius Eidrigevičius. Per dešimt dirbtuvių jie stengėsi suteikti paaugliams ne tik kūrybinių įrankių, bet ir aplinką, kuri skatintų atvirumą, bendrystę ir tarpusavio pasitikėjimą.

„Į Ruklą atvežiau ne muzikos pamokas, o muzikinius džiaugsmo užsiėmimus. Nesiekėme sukurti galutinio produkto – svarbiausia buvo sukurti atmosferą, kurioje šie jauni žmonės bent trumpam galėtų atsikvėpti. Supratau, kad geras vakarėlis jiems duoda daug daugiau nei išmokta nata: tai galimybė išsikrauti, pamiršti kasdienybės įtampą ir tiesiog pabūti savimi. Mano, kaip edukatoriaus, tikslas – pasiūlyti ryškų kontrastą jų realybei ir suteikti džiaugsmo akimirką, kurios jiems dažnai labai trūksta“, – pasakoja „Artscape“ edukatorius Markas Liberman.

Marko vedamose improvizuotose muzikinėse sesijose ritmas gimdavo organiškai: vienas pradėdavo repuoti, kitas tęsdavo, o mikrofonas keliaudavo iš rankų į rankas.

„Vienas išdrįsta repuoti ir staiga išlaisvėja visas kambarys. Tai užsiėmimas, kurį, galima sakyti, veda jie patys. Įgalinti juos kurti taip, kaip nori jie – tai nuostabiausia“, – dalijasi edukatorius.

Kiekvienas iš šių jaunuolių į užsiėmimus atsinešė ir savo sudėtingą gyvenimo istoriją. Nelydimi nepilnamečiai atvyksta iš Somalio, Etiopijos ir kitų šalių, o jų šeimos dažnai sudeda visas santaupas į vieno vaiko kelionę.

„Neretai visa giminė “susimeta” kelionės išlaidoms, ir jaunuoliai tampa tarsi įpareigoti siekti geresnio gyvenimo. Tai didžiulis svoris ant dar labai jaunų pečių“, – pasakoja Markas.

Vis dėlto kūrybinių veiklų metu edukatorius pastebėjo ir stiprybę, kuri padėjo jaunuoliams atlaikyti kasdienybės iššūkius.

„Tarp jų jaučiau labai ryškią bendrystę – tai buvo matyti iš judesių, žvilgsnių, bendros nuotaikos edukacijos metu. Nors jie dar labai jauni, jų brandumas stebina: tenka susidurti su iššūkiais, kurie gerokai pranoksta jų amžių. Tas vidinis tvirtumas ir veiklų metu mezgamas ryšys padeda jiems išlikti, judėti pirmyn ir jaustis saugiau net tokiomis sudėtingomis sąlygomis.“

Edukatorius pabrėžia, kad svarbu vengti gailesčio, o sutelkti dėmesį į pagarbą ir empatiją.

„Gailestis nieko neduoda ir nepadeda matyti jų kaip stiprių žmonių, kokie jie yra. Jiems reikia ne užuojautos, o aplinkos, kurioje pasikeičia atmosfera ir nuotaika, kurioje galima bent trumpam pajusti lengvumą ir normalumo pojūtį.“

Tuo metu šokėjas ir choreografas Marius Eidrigevičius Rukloje kūrė kiek kitokį, bet ne mažiau svarbų pasaulį. Jis pasakoja, kad nuo pirmos akimirkos jautė nuoširdų jaunų vyrų atvirumą ir šiltą priėmimą.

„Prisimenu vieną užsiėmimą, kai dalyvių buvo tiek daug, kad teko ieškoti didesnės erdvės. Jie nuo pirmų minučių įsitraukė: šoko, siūlė dainas, kūrė nuotaiką. Tik trumpai pristatęs struktūrą, leidau procesui tekėti savaime – palikau daug vietos savieigai, kad jaunuoliai galėtų rinktis muziką, kuri jiems artima, primena namus ar suteikia saugumo. Tokiomis aplinkomis jie gali būti savimi ir kurti ritmą, atspindintį jų pasaulį.“

Jaunuolių kultūrinė įvairovė greitai tapo vienu ryškiausių dirbtuvių elementų. Kiekvienas dalyvis atsinešė savitus šokio žingsnius ir ritmus, o užsiėmimuose jie ne tik mokėsi vieni iš kitų, bet ir natūraliai dalinosi savomis tradicijomis. Paaugliai iš Somalio rodydavo savo judesius, dalyviai iš Etiopijos – savus, ir buvo aiškiai matyti, kaip džiugiai jie priima galimybę pasidalinti tuo, kas jiems artima ir atpažįstama.

„Labiausiai įkvėpė jų laisvė – kartais atrodė, kad mokiausi aš, o ne jie. Šie jaunuoliai turi įgimtą muzikalumą ir ritminį pajautimą, todėl nereikia aiškinti, kaip jausti judesį. Darbas su jais tapo vienu ryškiausių momentų mano pedagoginėje kelionėje. Iš šios patirties gavau tiek daug grįžtamojo ryšio, kad tai palietė ne tik profesiškai, bet ir dvasiškai.“

Marius pastebi, kad užsiėmimai padėjo jaunuoliams įgauti daugiau pasitikėjimo, o muzika tapo įrankiu, jungiančiu su jų šaknimis.

„Tokie užsiėmimai jiems suteikia džiaugsmo ir tikros bendrystės. Jie turi savitą atmosferą – labai gyvą, atvirą ir priimančią. Laisvė judėti ir muzikuoti grąžina ryšį su kilmės šalimis, o mes sukuriame aplinką, kurioje tai yra laukiama ir vertinama. Čia gimsta ne tik tarpusavio ryšys, bet ir natūralūs kultūriniai mainai: jaunuoliai dalijasi savo dainomis ir muzika, o aš supažindinu juos su lietuvišku repertuaru. Iš šių susitikimų išauga gražus, abipusis supratimas.“

„Voice for Change“ patirtis Rukloje atskleidė, kad kartais stipriausios transformacijos vyksta ten, kur susitinka paprasti dalykai – ritmas, judesys, bendros veiklos. Jaunuoliai, atvykę su sudėtingomis istorijomis, čia atranda erdves, kuriose gali atsikvėpti, pasidalyti savo kultūra ir išgirsti kitus. Projektas įrodo, kad menas turi galią ne tik sujungti skirtingus pasaulius, bet ir sukurti naujus – saugesnius, atviresnius ir labiau įgalinančius.

Prie trečiosios projekto dalies prisijungė ir atsakingos žurnalistikos platforma NARA. Jos žurnalistai kartu su edukatoriais dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, stebėjo procesus iš arti ir kalbėjosi su jaunimu apie jų patirtis, išgyvenimus bei kelią į Lietuvą. Šio bendradarbiavimo rezultatas – žurnalistinis pasakojimas apie nelydimus nepilnamečius, laikinai radusius prieglobstį Ruklos priėmimo centre. Kviečiame skaityti pasakojimą čia: https://nara.lt/lt/articles-lt/nuolat-besikeiciantys-paaugliu-veidai-rukloje 

Nuotraukos: Audra Skuodaitė
Tekstas: Viktorija Matuzonytė

Apie „Voice for Change“

„Voice for Change“ – tai meninių ir socialinių renginių ciklas, sukurtas siekiant atverti erdvę tiems, kurių istorijos dažnai lieka neišgirstos. Projekto metu meno agentūros „Artscape“ edukatoriai bei menininkai dirbo kartu su pabėgėlių bendruomenėmis, turinčiomis mažiau galimybių įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. 

Renginių ciklas „Voice for Change“ buvo projekto „PERSPECTIVES“ dalis, bendrai finansuota Europos Sąjungos. Jį įgyvendino „Goethe-Institut“ kartu su meno agentūra „Artscape“.