„Jau seniai norėjome su moterų grupe sukurti staltiesę“, – pasakoja „Artscape“ edukatorė Ieva Keliauskaitė-Mališauskė. – „Ji mums visada buvo bendro stalo, namų ir bendruomenės simbolis. Prie staltiesės vyksta visas gyvenimas – dalijamasi džiaugsmais, rūpesčiais, istorijomis, kartais įvyksta konfliktai, kartais – susitaikymai. Atrodė prasminga, kad ir šio projekto dalyvės sukurtų kažką, kas liktų kaip jų bendro laiko liudijimas.“
Migracija dažnai reiškia ne tik naują šalį, bet ir būtinybę iš naujo susikurti kasdienybę. Ypač moterims, kurioms tenka rūpintis vaikais ar artimaisiais, integraciją neretai stabdo visai nematomos kliūtys – laiko sau stoka, vienatvė, naujų pažinčių trūkumas.
Būtent todėl projektas „Viena kitai“ buvo kurtas taip, kad moterys galėtų dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kol jų vaikams tuo pačiu metu vyksta atskiros veiklos. Taip atsiranda ne tik galimybė kurti, bet ir pažinti Lietuvos kultūros institucijas, užmegzti naujus ryšius bei atrasti arba sukurti savo bendruomenę.
Pirmasis projekto ciklas šių metų pavasarį vyko Radvilų rūmų dailės muziejuje. Tris mėnesius projekto dalyvės čia leidosi į pažintį su meno kūriniais, mokėsi įvairių tekstilės technikų ir kūrė bendrą kūrinį – staltiesę, kuri tapo viso proceso ašimi.
Per 12 savaičių susiformavo maždaug keturiolikos moterų branduolys, kuris reguliariai dalyvavo užsiėmimuose. Kai kurios nepraleido nė vieno susitikimo.
„Man atrodo, kad būtent tęstinumas ir sukūrė visą projekto kokybę. Kai su ta pačia grupe susitinki ne vieną ar du kartus, o kelis mėnesius iš eilės, atsiranda pasitikėjimas. Žmonės atsiveria, pradeda pažinti vieni kitus“, – dalijasi tekstilės dizainerė, menininkė ir menų agentūros „Artscape“ edukatorė Ieva Keliauskaitė-Mališauskė.
Svarbiausia, anot jos, buvo neskubinti šio proceso.
„Aš niekada neklausinėju žmonių, iš kur jie atvyko ar kokias patirtis atsineša. Man svarbu sukurti saugią erdvę. Jei žmogus nori papasakoti savo istoriją – jis tai padarys pats. O jei nenori, jis neturi jaustis įpareigotas.“
Grupėje buvo ukrainiečių, baltarusių ir kitų tautybių moterų. Kai kurios jau buvo gerai įsitvirtinusios Lietuvoje, kitos dar tik kūrėsi naują gyvenimą.
„Pradžia buvo šiek tiek nesaugi tiek joms, tiek mums, kaip edukatorių komandai. Tai natūralu – susitinka nepažįstami žmonės, skirtingos kultūros, skirtingos patirtys. Bet labai greitai atmosfera sušilo.“
Kiekvienas susitikimas prasidėdavo Radvilų rūmų dailės muziejaus ekspozicijoje, kur juos pasitiko bendruomenės fasilitatorė Nadzeya Ilkevich ir muziejaus edukatoriai, įgyvendinę specialiai šiam ciklui parengtą programą. Edukatoriai Ona Kvašytė, Erikas Siliuk ir Iryna Bila kiekvienam užsiėmimui parinkdavo tematiškai su tekstilės dirbtuvėmis susisiejančius meno kūrinius, kurie tapdavo pokalbio pradžia. Moterys ilgainiui vis drąsiau reikšdavo savo mintis, diskutuodavo, dalydavosi kūrinių interpretacijomis.
Pasak Ievos, ypatingai svarbų vaidmenį viso ciklo metu atliko muziejaus edukatorė Iryna Bila. Būdama ukrainietė ji daugeliui dalyvių tapo svarbiu pasitikėjimo tiltu – padėjo lengviau užmegzti ryšį su muziejaus erdve ir joje dirbančia komanda.
„Buvo nuostabu stebėti, kaip jos atsirakino. Muziejaus edukatoriai pastebėjo tą patį – dalyvės išmoko ne tik žiūrėti į meno kūrinius, bet ir juos analizuoti, argumentuoti savo nuomonę, klausyti viena kitos“, – džiaugiasi Ieva.
Vieno paskutinių susitikimų metu muziejaus edukatorius Erikas Siliuk pakvietė kiekvieną dalyvę išsirinkti po meno kūrinį, kuris geriausiai apibendrintų jos patirtį projekte.
„Labai daug moterų kalbėjo apie namų jausmą. Sakė, kad čia jautėsi saugios, kad prisiminė kažką, ką veikdavo namuose. Tačiau labiausiai įsiminė viena istorija. Projekto dalyvė pasirinko paveikslą, kuriame žmonės joja buliumi – tarsi bando jį sutramdyti. Šviesus paveikslas, tačiau buliaus simbolis kiek trikdė ir gąsdino. Projekto dalyvė papasakojo, kad pradžioje jautė didžiulį nerimą – dėl didelės grupės, dėl nežinomybės, dėl savo tekstilės įgūdžių. Bet tuomet ji pajautė šviesą ir išmoko tuo buliumi joti. Man tai buvo labai graži metafora – apie baimės įveikimą ir įgytą pasitikėjimą savimi.“
Po pažinties su menu prasidėdavo tekstilės dirbtuvės. Per tris mėnesius moterys išbandė siuvinėjimą rankomis, audinio manipuliacijas, siuvinėjimą karoliukais, įvairių ornamentų kūrimą. Kiekviena nauja technika nugulė ir ant bendros staltiesės.
„Iš pradžių norėjau sukurti vieningą spalvų sistemą. Paprašiau kiekvienos išsirinkti jai artimus siūlus, iš visų pasirinkimų sudėliojau bendrą paletę. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad kūryba mėgsta laisvę“, – šypsosi edukatorė.
„Kiekviena vis tiek rinkosi tai, ką jautė tą dieną. Ir supratau, kad taip net geriau. Paleidau savo pirminę idėją. Ši staltiesė tapo tokia pati kaip mūsų grupė – labai įvairi, spalvinga ir gyva. Joje atsirado gėlių, namų motyvų, įvairių ornamentų. Vienos moterys siuvinėjo labai preciziškai, kitos rinkosi laisvas, banguojančias formas. Nenorėjau reguliuoti ir simbolių. Kiekviena pasakojo savo istoriją tekstilės kalba.“
Viena dalyvė buvo profesionali ukrainietiško siuvinėjimo meistrė. Vieno užsiėmimo metu ji atsinešė savo darbus, pasakojo apie tradicinę techniką, rodė savo darbus. Netrukus grupėje ji buvo praminta „Master“, kadangi dalijosi savo meistryste ir su kitomis.
Svarbi projekto dalis buvo vaikų priežiūra. Kol mamos dalyvaudavo dirbtuvėse, jų vaikams vykdavo šokio užsiėmimai.
„Tai nebuvo tik papildoma paslauga. Kai kurioms moterims tai buvo būtina sąlyga apskritai galėti ateiti. Kai žinai, kad vaiku pasirūpinta, gali pagaliau skirti laiko sau.“
Pirmasis ciklas tapo ir mokymosi procesu organizatoriams – buvo ieškoma geriausių sprendimų, kaip dar labiau įtraukti šeimas į būsimus projekto etapus.
Paklausta, kas pačiai po šių trijų mėnesių liko svarbiausia, Ieva trumpam susimąsto.
„Žinoma, liūdna buvo atsisveikinti. Per tiek laiko prisiriši ir prie žmonių, ir prie viso proceso. Jaučiau labai daug atsakomybės, kad viskas visoms patiktų, kad moterys grįžtų į užsiėmimus. Svarbu pažymėti ir tai, kad susirinkusių moterų supratimas apie tekstilę buvo labai skirtingas – nuo profesionalių siuvinėtojų iki moterų, kurios niekada nebuvo prie to prisilietusios. Nepaisant skirtingų patirčių ir iššūkių, grupė tapo bendruomene. Man atrodo, būtent tai ir buvo didžiausia šio ciklo sėkmė.“
Tačiau svarbiausias rezultatas, jos įsitikinimu, nėra bendras tekstilės kūrinys.
„Staltiesė liko kaip gražus mūsų bendro laiko simbolis. Bet svarbiausia, kad liko žmonių ryšiai. Kiek žinoma, po projekto moterys pradėjo susitikinėti ir už muziejaus ribų – keitėsi kontaktais, planavo kartu lankyti kitus muziejus, dalijosi patirtimis. Atrodo, kad nepažįstamosios tiesiog tapo draugėmis. Ir turbūt tai yra pats gražiausias šio projekto rezultatas.“
–
Projektą „Viena kitai“ įgyvendina menų agentūra „Artscape“, finansuoja Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa. Projekto partneriai – Priėmimo ir integracijos agentūra, „Diversity Development Group“ ir Pabradės kultūros centras. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi.
Nuotraukos: Monika Jagusinskytė
20 liepos, 2026