Dalinamės mintimis, kvietimu atsigręžti po ypatingai paliečiančio filmo „Žalia siena“.
Laikiausi iš paskutiniųjų nežiūrėti Kino Pavasario filmo „Žalia siena“ apie sukrečiančius migrantų likimus. Man, kaip ir žmonėms kurie iš arti išgyveno tūkstančio žmonių sulaikymus, didžiules atvykusioms šeimoms padarytas skriaudas, šis filmas yra dar per greitai ir per „šviežia“. Visgi verta ir žiūrėti, ir kalbėti.
Noriu pasinaudoti proga ir priminti, kad kasdien vis dar vyksta atstūmimai į miškus, kad migrantų apgyvendinimo vietose Lietuvoje gyvena šimtai žmonių, tarp jų ir tie, dėl kurių labiausiai skauda – vaikai ir atskirti nuo tėvų vaikai.
„Artscape“ pabėgėlių apgyvendinimo centruose veikianti nuo 2016, Baltarusijos migracijos krizės metu veikė ir priešakinėse linijose, ir iki šios dienos veikia su programomis kaip „Kūrybinės misijos”. Reguliariai teikia pagalbą krizėse esantiems pabėgėlių ir migrantų vaikams. Toks „Žalios sienos“ populiarumas man asmeniškai yra labai svarbus, nes paneigia mitą, kad Lietuvoje į šiuos žmones yra seniausiai numota ranka.
Dabar svarbiausias klausimas po filmo – kaip mes galime pakeisti tai, ką matome? Yra begalė būdų, kaip galime prisidėti: savanorystė, finansinė parama, žodis FB ar prie giminių stalo. Everything counts, nes tai daug daugiau nei tyla.
Šią foto dariau Užsieniečių integracijos centre, tuo metu Lietuvoje įkalinti centruose gyveno 1800 vaikų. Nuotrauką skiriu ARTSCAPE komandai, menininkams, edukatoriams ir savanoriams, kurie per pastaruosius 3 metus įgyvendino virš 1000 kūrybinių misijų krizėse esantiems pabėgėliams ir migrantams. Ačiū Jums, už šviesą, už tikėjimą geresniu pasauliu ir už tai, kad esate žmogaus pusėje.
Aistė Ulubey, „Artscape“ įkūrėja ir vadovė
Žalia siena (Green Border, rež. Agnieszka Holland)
Klastinguose ir pelkėtuose miškuose, sudarančiuose vadinamąją žalią sieną tarp Baltarusijos ir Lenkijos, pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos patenka į geopolitinius pančius. Apgaulingą viltį atsidurti saugesnėje Europoje keičia siaubas ir šiuolaikinė tragedija. Šiame nematomame kare susipina patogumų atsisakiusios, ką tik aktyviste tapusios Julijos, jauno pasieniečio Jano ir sirų šeimos gyvenimai. Milžinišką ažiotažą Lenkijoje sukėlęs kino meistrės Agnieszkos Holland filmas kelia klausimą: ar skirtingos barikadų pusės gali rasti bendrą kalbą, kai siena tampa sudužusių svajonių kapinynu?
Kviečiame nepraleisti artimiausio ir galbūt vienintelio likusio seanso gegužės 7 d.: https://skalvija.lt/filmas/zalia-siena/
25 balandžio, 2024
