Naujienos, Projektai, Integracija
Kinas ir socialinė realybė. “Kai susitinka istorijos” trumpųjų filmų programos pirmosios dalies pabaiga
Kinas pasakoja tikras ir sukurtas istorijas, kinas įgyvendina kuriančio žmogaus idėją kažką pasakyti, kinas komunikuoja vertybes, atsirandančias iš visuomenės, iš sociumo patirčių. Kinas geba apjungti ir išryškinti ne tik šių dienų visuomenės klausimus, vertybes, gyvenimą, bet ir patirtis, sukauptas istorijoje. Kinas gali praeitį ir ateities viziją parodyti dabartyje.
Kadrai iš filmų peržiūros / Algimanto Černiausko nuotr.
Apjungdamas spalvų kinematografijos ir garso efektų privalumus, kinas turi potencialą būti efektyviausiu masių medijų instrumentu, prikaustančiu auditorijų dėmesį. Tačiau ar toks prikaustymas pasitarnauja tik pramogų industrijos plėtrai palikdamas žiūrovą ištroškusį naujų patirčių įsigyvenus į pagrindinių veikėjų istorijas, emociškai įsitraukus į veiksmų seką bei plečiant savo moralinių vertinimų lauką filmuose susipažinus su naujomis normalizuotomis socialinėmis situacijomis?
Per kino mediumą komunikuojamos moralinės vertybės turi ilgalaikį poveikį žiūrovui. Todėl kinas gali lengvai tapti masių instruktažo ir edukacijos priemone. Spalvos, garsai, kontrastai, kontekstai, personažų asmenybės filme gali išryškinti, įprasminti, sumenkinti tam tikras vaizduojamos realybės dalis. Tai, kad kinas daro įtaką moraliniam žmogaus kompasui, nebūtinai reiškia, kad toji įtaka yra pozityvi. Viena vertus, kinas atskleidžia ir padeda suprasti tokius reiškinius kaip santykiai tarp tėvų ir vaikų, kasdieniai žmonių išbandymai, jausmai, kita vertus – kinas gali normalizuoti ar net heroizuoti neigiamą reikšmę žmogaus gyvenimui turinčius procesus, pavyzdžiui, smurtą, žalingus įpročius, nusikaltimų kultūrą.
Kadrai iš diskusijos / Algimanto Černiausko nuotr.
Klausimą, ar kinas tik pasakoja apie socialinę realybę ar ir ją kuria? Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje viešoje diskusijoje sausio 25 dieną gvildeno kino prodiuserė Viktorija Cook, migracijos sociologė Giedrė Blažytė, dokumentinių pasakojimų tinklalaidės vedėja Martyna Šulskutė ir edukatore dirbanti 5 metus Lietuvoje gyvenanti sirė Farah Mohammed. Ši diskusija buvo Vilniaus Trumpųjų Filmų Festivalio specialiosios programos “Kai Susitinka Istorijos” dalis, kuruojama Menų agentūros “Artscape” ir “Vilniaus kino šortų”.
Kadrai iš diskusijos / Algimanto Černiausko nuotr.
Filmai išties vienaip ar kitaip pasakoja istorijas – istorijas apie personažus, istorijas apie idėjas ir vertybes, istorijas apie kuriančio menininko pasaulį. Kai kalbame apie filmus, atskleidžiančius kažką naujo apie socialines problemas ir pasakojančius istorijas apie žmones su jomis susiduriančius, kyla klausimas, kiek reikalingas juose tikroviškas realybės atvaizdavimas. Atsakingos žurnalistikos platformą “NARA” atstovaujanti Martyna Šulskutė dalinosi mintimis, kad, nors tiek kine, tiek žurnalistikoje, pasakojimas kyla “atsispyrus nuo realybės”, kine realybės vizualizavimas būtent tokios, kokia ji yra, nėra būtinas. Žurnalistikoje siekiama kuo realiau papasakoti konkretaus žmogaus istoriją. Bet kine vieno žmogaus istorija dažnai yra daugiau žmonių istorija. Dramaturginiai elementai naudojami tam bendrumui išryškinti, objektyvumas čia nėra prioritetas.
Kadrai iš diskusijos / Algimanto Černiausko nuotr.
Tačiau objektyvumas yra esminė mokslinių tyrinėjimų savybė. Jie irgi pasakoja tam tikrą istoriją. Tačiau čia – prielaidos, metodai ir rezultatai neturėtų būti priklausomi nuo pasakotojo vertybinių sprendimų, asmeninių interesų ar perspektyvų. Sociologė ir tyrimų vadovė organizacijoje “Diversity Development Group” Giedrė Blažytė pristatė 2021 m. atliktų Lietuvos gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu tyrimo rezultatus. Pabėgėliai buvo tyrime išskirta grupė. Panašu, kad po 2021 m. vasarą eksponentiškai išaugusių migracijos skaičių ties Lietuvos ir Baltarusijos siena žymiai išaugo Lietuvos gyventojų socialinė distancija pabėgėlių atžvilgiu. 47-48% apklausoje dalyvavusiųjų nurodė, kad nenorėtų su pabėgėliu gyventi kaimynystėje arba kad nenorėtų jiems išnuomoti būsto, 2020-aisiais šis skaičius buvo 27%. Giedrė Blažytė sako, kad šis skaičius nelabai nustebino – juk ⅔ atsakiusiųjų nurodė, jog pabėgėlio realybėje jiems nėra tekę sutikti. Šių respondentų nuomones, ko gera, formavo visuomenėje atrasta informacija ir žiniasklaidos medijos, o žiniasklaidoje daugiausia buvo girdimi politikų balsai.
Kadrai iš diskusijos / Algimanto Černiausko nuotr.
Suprantant, kad žiniasklaidoje kuriami, atkuriami ir perkuriami naratyvai ir diskursai apie migrantus ir pabėgėlius daro įtaką žmonių nuomonių šia tema formavimui, darosi dar smalsiau klausti, kokią įtaką tų nuomonių formavimui daro arba gali daryti kinas. Nuomonės apie žmones supančią realybę veda link nusistovėjusių normų – kaip vertinti aplink vykstančius reiškinius visuomenėje. Tos normos ir “nerašyti” susitarimai sukuria socialinę realybę. Filmo “Olegas” (2019), pelniusio dvi “Sidabrinės gervės” statulėles ir du Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų prizus, kūrybinės komandos narė ir kompanijos “Inscript” prodiuserė Viktorija Cook pradėjo projektą, leidusį filmo “Olegas” peržiūras Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose edukaciniais tikslais. Diskusijoje Viktorija Cook teigė, kad, nors filmai labai puikiai veikia kaip analizės medžiaga, nesinorėtų, kad scenaristai ar režisieriai kurtų filmus su tikslu keisti nuostatas. Ir nesvarbu, ar nuostatos būtų keičiamos į negatyvias, ar į pozityvias, toks filmas kažkiek primintų propagandą. Prodiuserė dar pridėjo, kad filme savo istorijos niekada nepasakoja pats žmogus – na, nebent tai autobiografinis filmas – istorija pasakojama per kūrėjo interpretaciją, kūrybinės komandos indėlį skirtinguose filmo kūrimo etapuose, išryškintus garsus, manipuliuojamas spalvas, kontekstus, kuriais siekiama pažadinti žiūrovo emocijas.
Ir visgi be tikrų istorijų, žmonių, situacijų ir noro dalintis prisiminimais ir patirtais išgyvenimais, filmo leidžiančio priartėti prie tikrų “migruojančių gyvenimų” kino salėje nebūtų. Kinas gali keisti socialinę realybę suteikdamas galimybę žiūrovui pamatyti tas realybės puses, kurių neatskleidžia kasdienes žinias platinančios medijos ar politikų pasisakymai. Ta realybės pusė yra žmogaus istorija, (ne)pasirinkimų priežastys, išgyventi jausmai, pasiekimai ir nusivylimai. Farah Mohammed, šiuo metu šalia kitų kūrybinių veiklų dirbanti edukatore Menų agentūroje “Artscape” į Lietuvą atvyko kaip pabėgėlė prieš penkerius metus. Farah Mohammed dalinasi savo patirtimi, kad atrodo, jog pabėgėliai ir žmonės iš kitų pažeidžiamų visuomenės grupių privalo dalintis savo istorijomis – iš jų to automatiškai tikimasi. “Pats asmeninės istorijos pasakojimas nėra nei privilegija, nei išnaudojimas”, – dalinosi Farah Mohammed. Ji teigia, kad kartais savo istoriją pasakoti norisi, kartais – ne; kartais istoriją pasakoti lengva, kartais – sunku; kartais istoriją žmogus pasakoja kaip pasakotojas, o kartais ją pasakodamas išgyvena viską iš naujo. Edukatorė pasakojo, kad kuo geriau klausytojas pasiruošęs, kuo geriau jis pažįsta įvykių kontekstą, kuo jis atviresnis ir išsivadavęs nuo išankstinių nuotraukų, tuo tikresnę ir ryškesnę istoriją jam pavyksta perteikti.
Kadrai iš filmų peržiūros / Algimanto Černiausko nuotr.
Po diskusijos, transliuotos gyvai, sekė 5 trumpametražių filmų peržiūra, kuri kvietė renginio dalyvius pasinerti į migruojančius gyvenimus, nukeliauti į multikultūrinį pasaulį ir kritiškai pažvelgti į savo vidinius įsitikinimus, stereotipus ir kasdienio gyvenimo elementus, kuriančius mūsų socialinę realybę. 5 renginyje rodytus filmus – “BABA”, “Paskutinė kelionė prie jūros”, “Labas, salaam”, “Tyla” ir “Migruojantis atvaizdas” – iki vasario 12 d. galima peržiūrėti LRT Mediatekoje.
Algimanto Černiausko nuotr.
Šis renginys uždarė specialiosios programos “Kai susitinka istorijos” pirmąją dalį. Nuo vasario iki gegužės Menų agentūra “Artscape” ir trumpųjų filmų agentūra “Vilniaus kino šortai” kvies į antrosios, trečiosios ir ketvirtosios “Kai susitinka istorijos” programos dalies renginius Vilniuje, Panevėžyje, Marijampolėje ir Alytuje. Būsimose programose – filmų peržiūros, susitikimai su migracijos kontekstuose dirbančiais žmonėmis, pokalbiai su savo kailiu migraciją patyrusiais įdomiais, kūrybingais ir įkvepiančiais žmonėmis. Sužinoti apie būsimų programų renginius sekite www.artscape.lt ir www.lithuanianshorts.com naujienas.
