„Tai kada, kada, kada pažiūrėsim?“ Kūrybinės juostinių fotoaparatų kelionės su Jiezne gyvenančia prieglobsčio prašytojų bendruomene

Jiezno paramos šeimai centre gyvenanti prieglobsčio prašytojų šeimų bendruomenė jau daugiau nei trys mėnesiai sulaukia labai laukiamų svečių – vyksta kūrybinės dirbtuvės su studija „Mali.Keli“. Apie susitikimus kelis įsimintinus susitikimus reflektuoja edukatorė Ieva.

„Per šias dvejas kūrybines dirbtuves su Jiezno centre gyvenančia bendruomene fotografavome juostiniais fotoaparatais. Pirmąjį kartą rugpjūtį su vienkartiniais, antrąjį – su „point and shoot“ kameromis. Vaikai, žinoma, labai noriai norėjo fotografuotis ir, kadangi kameros buvo tik dvi visai grupei žmonių, reikėjo vis skatinti dalintis ir nepamiršti, kad visi norime fotografuoti.“

„Dalis mano misijos šiose dirbtuvėse buvo atkreipti dėmesį į paprastąjį kasdienybės grožį, prisijaukinti aplinką, kad ji teiktų daugiau džiaugsmo nei iki šiol. Jiezne yra labai gražus parkas visai šalia centro. Einant per jį, atkreipiau dalyvių dėmesį į kerpes ant medžių, akmenukų kompozicijas ant kelio, lapelius, gėlytes, kaip žiba vanduo ežere. Vaikams tai buvo didžiulis džiaugsmas, kurį buvo nuostabu stebėti. Daug fotografavosi kartu, darė asmenukes, kiti pažiūrėjo itin kūrybiškai ir fotografavo prigulę ant žemės, iš skirtingų kampų.“

„Viena iš mamų taip pat prisidėjo labai kūrybiškai. Nors nekalbame viena kalba, bet jaučiau, kad dirbame iš vien – ji vaikams taip pat parodė linksmybių, kaip smagiai galime fotografuoti. Juostelėms pasibaigus, buvo daug liūdesio, nes norėjo ir toliau fotografuoti, vis atrasdavo naujų nuotraukų kompozicijų. Stengiausi išaiškinti, kaip juostinis fotoaparatas veikia ir kad turėsiu juosteles nunešti ryškinti, o vėliau atvešiu nuotraukas, kurias galėsime visi kartu pasižiūrėti. Mačiau, kad juos taip pat labai nustebino kameros vidus, kai atidariau ir parodžiau, kur yra toji juostelė ir kur pasidėjo visos nuotraukos. Tada pasibėrė daug klausimų – tai kada, kada, kada pažiūrėsim?“

„Kartą vienas iš vaikų atsinešė tikriausiai savo tėvų juostinį fotoaparatą į dirbtuves ir sakė, kad dabar jis daugiau fotografuos. Jam kažkur 9-10 metų ir tai man buvo turbūt didžiausias įvertinimas, kurį galėjau išsinešti iš dirbtuvių. Peržiūrint nuotraukas vaikams buvo labai smagu atpažinti save ir draugus nuotraukose. Taip pat pasigirti, kuris padarė kurią nuotrauką – kadangi juos daug giriu, tai suteikė jiems dar daugiau pasitenkinimo ir gavau daug apkabinimų.“

Edukatorė Ieva

Mali.Keli studija