2022 m. liepos 13 d. po ilgos ir kruopščiai suplanuotos evakuacijos iš Odesos į Lietuvą atvyko 30 vaikų su negalia. Šiandien 17 iš jų vis dar globoja tos pačios slaugytojos ir pedagogės iš Ukrainos, kurios rūpinasi jais nuo pat kūdikystės ir matė juos augant.
Kurį laiką po atvykimo į Lietuvą vaikai gyveno reabilitacijos centre, įsikūrusiame beveik miške. Ši įstaiga veikė panašiai kaip tradiciniai vaikų globos namai. Ten vaikai galėjo mėgautis grynu oru, stebėti elnius ir triušius, tačiau kartu buvo atskirti nuo platesnio pasaulio. Kai dauguma jų sulaukė mokyklinio amžiaus, buvo nuspręsta perkelti juos į miestą. Dabar jie gyvena savivaldybės suteiktuose butuose Vilniuje, aplinkoje, kuri yra artimesnė šeimos gyvenimui.
Šiuose namuose vaikai gali stebėti kasdienius buities darbus ir geriau suprasti, kaip tvarkomas namų ūkis. Maistas ir švarūs skalbiniai nebe tiesiog „atsiranda“ iš niekur, puodas sriubos nebėra tiesiog atnešamas ir išnešamas, kaip buvo ankstesniame instituciniame gyvenime. Dabar jie mato, kaip jų globėjos, dirbančios visą parą trunkančiomis pamainomis, gamina maistą, skalbia ir lygina drabužius.
Vaikai skatinami įsitraukti į paprastus buities darbus. Jiems patinka ruošti salotas ar gaminti picą – taip jie geriau supranta, iš kur atsiranda maistas. Pavyzdžiui, aštuonmetį Dmitrik žavi viskas, kas apvalu. Jam patinka stebėti pro apvalų skalbimo mašinos langelį besisukančius drabužius, o pamatęs kamuolius, vynuoges ar arbūzus jis visada stengiasi juos paliesti.
Darbuotojos, kurios Odesoje dirbo slaugytojomis ir pedagogėmis, dabar vaikams atlieka „mamų vaidmenį“. Jos rūpinasi vaikais kaip komanda – nuo medicininių poreikių užtikrinimo iki paguldymo į lovą ir apklojimo prieš miegą.
Logopedė ir šiuo metu vaikų globėja dirbanti Viktorija pripažįsta, kad materialiniu požiūriu vaikai turi viską, ko jiems reikia: „stogą virš galvos“, žaislų, saldumynų ir daugybę drabužių. Tačiau jų gyvenime vis dar jaučiama emocinė tuštuma. Vaikams trūksta šeimos aplinkos ir stiprių emocinių ryšių, kurie paprastai užsimezga tarp vaikų ir tėvų.
„Kad ir kiek meilės bei rūpesčio jiems suteiktume, jie vis tiek neturi šeimos… neturi tų ryšių… Jie ir toliau gyvena viltimi sutikti žmogų, kuris taps jų šeima… Jie trokšta ypatingo dėmesio ir šilumos iš kitų žmonių, net ir nepažįstamųjų“, – sako Viktorija.
Tokį ypatingą dėmesį vaikai patiria sulaukę svečių ir „Artscape“ edukatorių, kurių apsilankymai suteikia emocinio artumo ir šilumos, dažnai stokojamų kasdieniame gyvenime. „Kai pasakome, kad šiandien ateis Markas ir Marija, jie iškart labai apsidžiaugia. Ima ploti rankomis ir šūkauti iš džiaugsmo“, – pasakoja Viktorija.
Tokiems vaikams kaip dvylikametis Maxim, didžiulis Žmogaus-voro gerbėjas, judantis neįgaliojo vežimėliu, ar dešimtmetė Nadiia, turinti kalbos ir klausos sutrikimų bei neseniai gavusi klausos aparatus, padėjusius jai geriau girdėti, šie apsilankymai tampa laukiamiausiu savaitės įvykiu.
Globėjos taip pat pabrėžia, kad „Artscape“ organizuojami susitikimai nėra vien pramoga. Tai edukaciniai užsiėmimai, kurių struktūra kruopščiai apgalvota atsižvelgiant į vaikų su negalia emocinius ir fizinius poreikius.
Edukatoriai per ilgai neužsibūna prie vienos veiklos. Vietoj to jie kaitalioja ramius kūrybinius užsiėmimus ir fizinį aktyvumą. Pavyzdžiui, kurį laiką vaikai gali piešti ar lipdyti prie stalo, o vėliau pereiti prie šokių ir judesio pratimų skambant muzikai. Toks ritmas – „piešimas, šokiai, lipdymas ir vėl šokiai“ – padeda išlaikyti vaikų dėmesį ir susidomėjimą, kartu neleidžiant jiems pervargti nuo pernelyg intensyvių įspūdžių.
Tokia aiški užsiėmimų struktūra ypač svarbi, nes kai kurie vaikai, patyrę pernelyg stiprią stimuliaciją, gali emociškai pervargti ir patirti didelę įtampą. Globėjos aiškina, kad nesant aiškios struktūros vaikams gali būti sunku reguliuoti emocijas ir savarankiškai nusiraminti. Nuosekli užsiėmimų eiga padeda palaikyti jų emocinį stabilumą.
Susikaupti vaikams taip pat padeda tikslingos edukacinės veiklos. Edukatoriai siūlo užduotis, kurioms reikia dėmesio koncentracijos ir smulkiosios motorikos įgūdžių: piešimą, klijavimą, darbą su moliu ar magijos triukų stebėjimą. Tokie užsiėmimai padeda vaikams sutelkti dėmesį į konkrečią veiklą.
Derindami šias skirtingas veiklas, Markas ir Marija sukuria tai, ką darbuotojos vadina „gaiviu kokteiliu“ – įvairių stimulų deriniu, kuris vaikams ne tik teikia džiaugsmo, bet ir yra naudingas jų raidai.
Šie apsilankymai taip pat yra didžiulė parama globėjoms. Kaip sako Viktorija: „Per tą valandą galiu nubėgti į kitą kiemo pusę ir ką nors nuveikti… Atsiranda akimirka, kai gali pabūti viena.“
Kol edukatoriai veda užsiėmimus, globėjos gali atlikti būtinus darbus, kuriuos sunku suspėti nuolat prižiūrint vaikus. Tačiau šie susitikimai svarbūs ne tik dėl praktinės pagalbos. Jie taip pat padeda išvengti emocinio perdegimo, suteikdami trumpą atokvėpį nuo itin daug jėgų reikalaujančios kasdienybės.
Viena iš globėjų, Olena, pasakoja, kad jos mintys nuolat sukasi apie karą Ukrainoje, kur likę jos artimieji ir toliau gyvena patirdami išpuolių grėsmę. Valanda, kai vaikai užsiima veiklomis su svečiais, darbuotojoms suteikia galimybę bent trumpam atsikvėpti ir atgauti emocinę pusiausvyrą.
„Artscape“ organizuojami apsilankymai pažeidžiamiems vaikams suteikia džiaugsmo, naujų patirčių, skatina jų raidą ir kuria prasmingus emocinius ryšius. Kartu jie dovanoja nepaprastai svarbias atokvėpio akimirkas moterims, kurios, atsidūrusios tremčiai artimomis gyvenimo sąlygomis, šiems vaikams tapo mamomis.
11 lapkričio, 2026