Istorijos

Pagal sukurtą dramaturginę medžiagą ir koncepciją organizuojamas video medžiagos kūrybinis darbas, kurio metu archyvuojama video medžiaga ir sukuriamos skirtingos, bet autentiškos migrantų istorijos – šeimos, namų, profesijos, pomėgių, iššūkių, ilgosios kelionės, migracijos ir panašiomis temomis.

Video istorijų tikslas – plėsti pasaulėžiūrą, naudojantis atpažįstamumu skatinti empatija. Jose koncentruojamasi į konkrečius žmones, jų patirtis, per asmeninius pasakojimus, taip siekiant parodyti ir išryškinti platesnę migracijos situaciją Lietuvoje.

SUSIPAŽINKITE SU ISTORIJŲ HEROJAIS

Yusufi Muhammadzoda

„Kažkur skaičiau, kad žmonės, kurie mėgsta geltoną spalvą, dažniausiai yra dideli svajotojai,  – sako Yusufi, – o aš tikrai esu didelis svajotojas.“ Viena iš Yusufi svajonių jau yra besipildanti. Yusufi svajoja efektyviai integruotis į Lietuvos visuomenę ir drauge su vietiniais prisidėti prie Lietuvos augimo. Yusufi, būdamas Lietuvos pabėgėlių tarybos direktoriumi, jau keičia pabėgėlio portretą Lietuvoje. Dėl politinio spaudimo ir grėsmės tėvynėje, Tadžikistane, Yusufi su šeima persikėlė į Lietuvą prieš kone 4 metus. Yusufi džiaugiasi galėdamas būti vienu iš projekto „Kai susitinka istorijos“ veidų, nes tiki, jog dvipusis dialogas yra esminis kuriant tolerantišką visuomenę Lietuvoje.

Navaratnam Navadharshan

Navadharshan – arba tiesiog Dharshan – į Lietuvą atvyko iš Šri Lankos prieš ketverius metus. Iššūkiai su kuriais susidūrė Dharshan Lietuvoje – kalba ir kultūra. Nors Dharshan nekalba lietuviškai, jis sako atradęs būdą puoselėti draugystę su vietinių bendruomenių nariais – per aktyvų klausimąsi ir skanų maistą. Viename iš filmų epizodų, Dharshan dalinasi ypatingu receptu peršalus: „Kai tik jaučiatės sergantys, du šaukštus rasamo miltelių pavirkite vandenyje, įdėkite česnako, gvazdikėlių, pipirų ir nueikite miegoti – kitą dieną jausitės gerai.“ Dharshanas svajoja apie jaukaus šrilankietiško restoranėlio atidarymą vieną dieną Lietuvoje. Dharshanas tiki, kad tik pažindami vieni kitus, žmonės iš skirtingų šalių ir kultūrų, gali kurti stiprias bendruomenes.

Vsevolod Chernozub

Elektroninė skaityklė, dalinasi Vsevolod, yra vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos jis pasiima su savimi keisdamas gyvenamąją vietą – juk kelių dešimčių popierinių knygų su savimi pasimti nebūtų įmanoma. Prieš 8 metus Vsevolod persikėlė iš Rusijos į Ukrainą – gimtojoje šalyje jis buvo persekiojamas dėl savo opozinių politinių pažiūrų. 2014 m. Lietuvoje jam buvo suteiktas prieglobstis. Vsevolod jaučia, kad iššūkis su kuriuo jis susiduria – pripratimas prie naujos aplinkos bei gyvenimo tikslo paieškos. Nors ir daug prarado, Vsevolod viltingai žiūri į ateitį ir tiki, kad Lietuvoje jis gali atrasti naujų dalykų vietoj tų, kuriuos prarado palikdamas gimtąją šalį. Kaip ir dažnas nuo šalto lietuviško klimato žvarbstantis Lietuvos gyventojas, Vsevold sako, kad laikotarpį nuo spalio iki balandžio mielai praleistų kokiam nors šiltam kitos šalies pajūryje!

Farah Mohammed

Kakava – kone kiekvienam Lietuviui ji asocijuojasi su vaikyste. Bevirdama kakavą filmavimo metu Farah pasakojo, kad kakavos augalas buvo  garbinamas meksikiečių. Jie laikė, jog kakava turi širdį atveriančių savybių. Sirijoje užaugusi ir į Lietuvą atvykusi prieš beveik penkerius metus, Farah sako, jog savo istoriją ne visada yra lengva pasakoti. Ne visada tą daryti ir sunku. Kaip ir bet kuriam kitam žmogui, pasakoja Farah, kartais pasakodami savo istorijas, galime būti tik pasakotojai, tačiau kartais išgyvename pasakojamas  patirtis iš naujo. Mažų bet ypatingų dalykų pastebėjimas ir ryšys su gamta bei savimi leidžia Farai mėgautis kasdieniu gyvenimu Lietuvoje.

Abdullah Qiam

Viename iš filmo epizodų pasigirsta vilko staugimas. Abdullah demonstruoja pratimus, kurie jam padeda „apšildyti“ balsą prieš dainavimą. „Jei noriu didesnio progreso, – pasakoja Abdullah, – tada sugalvoju bet kokią muzikinę kompoziciją ir bandau sukurti jai žodžius. Jei pavyksta – ji tampa daina, jei ne – taip ir lieka tik pratimu.“ Muzika yra tai, kas gali Abdullah suteikti ramybę, suteikti prieglobstį nuo kasdienių problemų. Į Lietuvą Abdullah atvyko prieš 3 su puse metų iš Afganistano. Lietuvių kalbos mokymasis vokalistui atrodo kaip vienas didesnių iššūkių Lietuvoje, bet lietuvių kalbos mokėjimas yra ir jo vienas didesnių troškimų. Abdullah akcentuoja, kad žmonių skirstymas į grupes užkerta kelią kūrybinei sąveikai, nepaparastiems projektams, kurie gali gimti, kai kultūriniai skirtumai yra panaudojami kaip kūrybos šaltinis, o ne pagrindas atskirčiai.

Masha Savchenko

Ukrainietiška armonika gana panaši į Lietuvoje sutinkamą tokį instrumentą: vienoje pusėje – bosai ritmui palaikyti, o kitoje – „melodijiniai dalykėliai“. Armonika „Ukraina“ grodama Masha pasakoja, kaip muzika, mokymasis groti, „žaidimas“ kiekvieną dieną jai padeda nugalėti namų ilgesį. „Žinot, ukrainietiškos dainos visada su manimi,“ – pripažįsta Masha, pasakodama apie jos armonikos kelionę į Lietuvą ir ką muzika jai reiškia pastarosiomis savaitėmis. „Kai prasidėjo karas, buvo labia sunku groti. Dvi savaites apskritai negalėjau groti. Bet dabar tai kaip terapija.“ Iš Poltavos, Ukrainos kilusi, dabar Lietuvoje gyvenani Masha visur atranda sąsajų, prisiminimų su gimtine: mėgstamoje raudonoje spalvoje – tradicinių ukrainietiškų drabužių raštus; lietaus kvape – po audros kvepiančias Poltavos apylinkes.

Marco Deng

Nors šalyje, iš kurios kilęs Marco, visada vyrauja namuose gaminamų kvepalų kvapas, jis geriausiai pamena mėtų arbatos kvapą. Pagal jo šalies papročius, Marco mėtų arbatą vaikystėje visada gamindavo mama. „Visada, kai ilgiuosi šios moters, prisimenu mėtų kvapą.“ Marco į Lietuvą atsivežęs daug atsiminimų apie vaikystę, pasakoja apie sunkiu šeimai laikotarpiu įgytus darbo principus, galimybės žaisti futbolą paieškas naujoje šalyje ir kaip sportas padeda sustiprėti asmeniškai, užmegzti naujus santykius su kitais žmonėmis ir leisti kitiems pažinti savo asmenybę, ją priimti. „Tikiu, kad sportas man yra vienas svarbiausių dalykų. Todėl visiems linkiu į sportą žiūrėti labai rimtai.“

Hafiz

„Mėlynas dangus, kuris reiškia laisvę, bet kartu ir gylį, – apie vieną mėgstamiausių spalvų pasakoja Hafiz, – kai buvau mažas, aš viską piešdavau mėlynai.“ Žemiškose spalvose, gamtoje darną, laisvę ir susikocentravimą atrandantis Hafiz šiuos gyvenimiškus poreikius patenkina ir žaisdamas biliardą: „jeigu susikoncentruoji ties savo kamuoliuku ir nustatai tikslų kampą, tu gali įmušti bet kurį kamuoliuką. Tai gera pamoka ir gyvenimui, – priduria jis, – jeigu susitelki ties kažkuo ir tai nukreipi tinkama linkme – pasiekti tai, ko trokšti.“ Pagal Hafiz, kiekvienas mūsų daromas ar mums nutinkantis dalykas gali tapti gyvenimo pamoka, susidedančia iš galybės mažų dalykėlių.

Jono Tertelio nuotr.