Multimedijų programa
„NARA“ komanda projekto metu kuria pasakojimų seriją, kurią sudaro garso dokumentikos, portretų paroda, fotoistorijos ir video pasakojimai.
NARA yra atsakingos žurnalistikos erdvė, kurioje nagrinėjami esminiai visuomenės procesai. NARA kuria žurnalistų ir medijų profesionalų kolektyvas, kurių darbas remiasi pagarba žmogui, įsigilinimu ir profesinės etikos laikymusi.
Muzika kaip priešnuodis absurdui
Karolis Pilypas Liutkevičius, fotoistorija
Balandžio 7 d.
NARA fotoistorijoje atspindimas dviejų migrantų, Honoré ir Abdullah santykis su kuryba ir muzika nežinomybės, o kartais ir absurdo akivaizdoje. Honoré yra kilęs iš Togo, šiuo metu kalinamas Pabradės užsieniečių registracijos centre, kuriame muzika jam tapo įrankiu kovoti su stresu. Abdullah šiuo metu gyvena Vilniuje, tačiau kūryba jam taip pat užima svarbų vaidmenį gyvenime – leidžia jam save pristatyti kitaip, be etikečių formuojančių išankstinius nusistatymus. Per jų dviejų santykį su muzika fotoistorijoje nagrinėjama kūrybos sudėtingomis sąlygomis galia.
Karolio Pilypo Liutkevičiaus nuotr.
Kalba turėtų būti ne prakeiksmas, o dovana (anglų k.)
Martyna Šulskutė, audio dokumentika
Balandžio 13 d.
NARA audiodokumentika pasakoja apie pirmą kartą susitinkančius žmones iš skirtingų kultūrų ir jų mėginimą susikalbėti. Kurdų Lietuvoje iki šiol buvo nedaug. Tad kurdiškai šnekančių vertėjų čia taip pat trūksta. Vertėjai iš kitų Europos sąjungos šalių įdarbinami migrantų apgyvendinimo centruose, kad išverstų pokalbius tarp pareigūnų, socialinio personalo ir gyventojų . Bet vakarais jų darbo valandos baigiasi ir jie išvyksta namo. Neišversi pokalbiai tęsiasi. Angliškai mokantys vaikai lieka atsakingi už tai, kad svarbūs pokalbiai įvyktų. Vieną tokių vaikų, 13 metę kurdę, su tėvais jau daugiau nei 6 mėnesius gyvenančią viename iš sulaikymo centrų, pristato NARA audiodokumentika.
Martynos Šulskutės nuotr.
Kai Venesuela sutelpa į tris lagaminus
Mindaugas Drigotas, video pasakojimas
Balandžio 23 d.
NARA video pasakojimas nagrinėja Venesuelos lietuvių Onos ir jos brolio Antano gyvenimo istoriją. Jų senelių gyvenimą Lietuvoje ir bėgimą iš Lietuvos dėl sovietų grėsmės Antrojo pasaulinio karo metu. Atsidūrus Venesueloje seneliai kūrė savo gyvenimą iš naujo, tačiau lietuviškų šaknų nepamiršo. Gimus Onai ir Antanui lietuviškai kalbėti jie išmoko greičiau nei ispaniškai. Lietuva visada būdavo kažkur šalia, tačiau niekada negalvojo, kad čia apsigyvens. Vis prastėjant situacijai Venesueloje, augant nusikalstamumui, infliacijai ir įsivyravus humanitarinei krizei, Ona, Antanas ir kiti jų artimiausi giminaičiai nutarė bandyti iškristi į Lietuvą, į savo senelių gimtinę. Ona su sunkiai sergančiu vyru ir sūnumi atkeliavo pirmuoju suorganizuotu Lietuvos ir Ispanijos skrydžiu, siekiant perkelti Venesuelos lietuvius į Lietuvą. Po mėnesio atskrido ir brolis su šeima. Dabar jie bando iš naujo kurti gyvenimą Lietuvoje. Kaip sako Ona: „Antrą gyvenimą“.
Kai bėgi savaitei, o karas nesiliauja jau trečias mėnuo
Tomas Valkauskas, fotoistorija
Gegužės 9 d.
“Kai bėgi savaitei, o karas nesiliauja jau trečias mėnuo” – tai dokumentinis pasakojimas ir fotoistorija, kurią paruošė multimedijos kūrėjai Tomas Valkauskas ir Denis Vėjas. Šis pasakojimas atskleidžia bėgančių nuo Ukrainos karo žmonių istorijas, jų sunkias patirtis, ateities planus, kurie dažnai būna vienodi: žmonės įsivaizduoja, kad bėga trumpam. Fotoistorijos nuotraukos ir pokalbiai su herojais buvo daryti/vyko kovo vidury, kai nuo nežmoniško Rusijos prieš Ukrainą pradėto karo pradžios praėjo 2-3 savaitės.
Fotoistorijos autoriai bendrai praleido Ukrainoje ir Lenkijos-Ukrainos pasienyje daugiau nei dvi savaites. Dokumentuodami situaciją Lvivo traukinių stotyje, į kurią kasdien atvyksta dešimtis truakinių su tūkstančiais žmonių iš nesaugių Ukrainos regionų; Lvivo teatruose, laikinai priimančiuose po savo stogu bėgančius nuo karo tautiečius; ir Ravos Ruskos ir Hrebenės pasienio perejimo punkte, Tomas ir Denis sukūrė šią fotoistoriją, stebėdami didžiausią migracijos krizę Europoje nuo Antro pasaulinio karo laikų iš vidaus.
Ištrauka iš Tomo ir Denio fotoistorijos:
„Kartu su kolega Deniu Vėju į Lvivą atvažiavome iš Lenkijos ir Ukrainos pasienio. Norėdami pamatyti ir pažinti žmones, bėgančius iš Ukrainos, keletą dienų praleidome Rusų Ravos ir Hrebenės (Rava Ruska–Hrebenne) pasienio punkte, o vėliau savanorės iš Prancūzijos padėjo mums atvykti į Lvivą. Dabar didžiausią migracijos krizę Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų stebime iš dar mažesnio atstumo. Šiuo metu Ukrainą paliko jau 5,9 milijono žmonių, o 7,7 milijono buvo priversti palikti savo namus ir persikelti į saugesnius šalies regionus. Dalis ukrainiečių į šalį sugrįžo. Pasak Ukrainos sienos apsaugos tarnybos, grįžusiųjų skaičius jau perkopė milijoną.”
Šiame pasakojime sukauptos skirtingų žmonių istorijos, su kuriais autoriai praleido nuo kelių minučių iki kelių valandų. Vienus sutiko stotyje ir trumpai pakalbino, kitus – teatre, treti kartu su pasakojimo autoriais kirto Ukrainos-Lenkijos pasienį, nes bėgo nuo krentančių ant savo namų bombų.
Ši fotoistorija apie bėgančius nuo karo Ukrainos gyventojus, kurie nenori vadinti savęs karo pabėgėliais, o labiau linkę prie laikinai prisikelusiųjų apibūdinimo, nes tikisi greitai grįžti namo.
Denio Vėjaus nuotr.
Kinija, Lietuva ir Maggie Wang
Martyna Šulskutė, audio dokumentika
Gegužės 11 d.
Maggie Wang šeima Lietuvoje ilgai buvo tik ji ir mama. Wang Xiaozhong – Maggie mama – į Lietuvą atvyko po Sovietų sąjungos žlugimo praėjus vos keliems metams. Maggie gimė jau Lietuvoje. Likusią Kinijoje šeimos dalį – tėtį ir močiutę – ji paprastai sutikdavo retų apsilankymų Kinijoje metu.
Lankydamasi Kinijoje Maggie jausdavosi sutikta ir išlydėta labai svetingai. Bet galiausiai pasiilgdavo ir Lietuvos. Kinijos maistas, kalba, klimatas, žmonių įpročiai skyrėsi nuo lietuviškų kaip ir pati šalis. Šiuo metu šiuos du kraštus dar labiau tolina ir politinė įtampa. Nepaisant to, Maggie baigus mokyklą, jos mama išvyko atgal į Kiniją. Maggie Lietuvoje liko viena.
Maggie sako, kad ji gyvena lyg tarp dviejų skirtingų pusių, nes ir Lietuva, ir Kinija jai yra artimos. Tik prie Lietuvos kasdienybės ji pripratusi labiau. NARA audio pasakojime išgirsite apie Maggie šeimos istoriją, kuri atspindi ir dalį bendresnės kinų migracijos į Europą istorijos. Pasakojimą lydi Maggie Wang kurta muzika.
Karolio Pilypo Liutkevičiaus nuotr.
Mindaugas Drigotas, video pasakojimas
Gegužės 23 d.
Pulkelis žmonių greitu žingsniu juda Laisvės aikštės link. Vienas nešasi gitarą, kitas metalofoną, dar kitų rankose – geltonos ir mėlynos spalvų balionai, medinė dėžutė ir pintas krepšys, Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, didelė kolonėlė. Į šią grupelę sužiūra ne vienas gyventojas, per pietų pertrauką skubantis užkąsti. Kai kurie jų sustoja, kartais fotografuoja ar filmuoja.
Aikštėje žmonės įsijungia kolonėlę, iš kurios pasigirsta ukrainiečių liaudies daina „Пливе кача по Тисині“. Ji bemaž tapusi antru Ukrainos himnu, skirtu atminti žuvusiesiems po 2013 m. prasidėjusių Euromaidano protestų. Tik šįkart daina skamba ne tik dėl to.
Tai solidarumo akcija, skirta priminti Panevėžio miesto gyventojams apie tebevykstantį karą Ukrainoje, kurią užpuolė Rusija. Minėtoji grupelė – Panevėžio lėlių vežimo kolektyvas, kuriame dirba ir 9 ukrainiečiai – 7 aktoriai ir 2 dailininkai. Jie čia renkasi kasdien nuo karo pradžios.
